„Nastajaščius rojus žamėj!“ – taikliai apibendrino Dzūkijos dalį jubiliejiniame koncerte vedęs Tomukas. Išties saulės nutviekstame kvepiančių VU Botanikos sodo žiedų margumyne buvo susitelkęs toks meilės ir džiaugsmo burbulas, kad jo palaimingas švytėjimas turbūt ir iš kosmoso buvo matyti. Pražydusiais glėbiais, gimtadienio sveikinimais apsisagstę, šypsenomis švytruojantys „Ratilio“ 55-ojo gimtadienio šventės dalyviai apipynė sodą dainomis, šokiais, pokalbiais. Prisirpusios (gyvenimo) vasaros pilnatvė! Keletą birželio 10 d. akimirkų tarsi nuotraukas giminės albumui šiame straipsnelyje išryškiname amžinam atminimui.

Suvalkija su visais rakandais atpūškavo Vylniun dą pirmadienį prieš jubiliejų. Tikriausia tėtės šleja i močiutės užtiesimai nė sapnuote nesapnavo, kad kada tę papuls. O papuolė i dą žmonėm an akių buvo išstatyti!

Suvalkijos saloj galimėjo patekt in sodybą, katroj tą dieną talka veža šieną. Atėję svetukai galėjo pačiupyt, užuost, pamatyt, išgirst tikrų mano namų trupinį i pamatyt mane tokią – su kroksais, bridžais i vyriškais marškiniais – ba tep apsirengus i dar̃ vasarom dą vežu šieną. Trūko tik skarukės iš pylno komplekto, ale labai norėjosi kaišytines kasas parodyt, katras, kap būnu su kostiumu, jau privalau po balta skepetuke kavot. Užėję in stubą, svetukai pamatė mano močiutės austinę staltiesę, an kurios lig šiolei Kūčią valgom, užtiesimus, katrie an sofkių patiesti būna. Buvo i keli rankšluosčiai. Viens šventinis, o in kitą galėjo rankas nusišluostyt, kap bulvukę su šimtamečiu kalvio darbo peiluku nuskuto, sėdėdami ant uslanuko, tas būlves imdami iš prosenelio dzūko daryto kašiko, i paskiau jas inmetę in palivotą viedruką su vandiniu. Tai jau tada, kap tokią seką atliko i darbo nesumilino, o svarbiausia – jo nepabijojo, tada jau ir dešrukių gavo. Nėr čia ko dykai! Ale juokauju, ba tep tai neškadavojau Indrės ūkio dešrukių net i tiem, katrie neskuto. Tik paskiau pamačiau, kad statistika nesusiveda: bulvės 37, o dešrukių neliko. Ale ma jį galas!

Jau kap svetukai mielaširdyngai i darbščiai prie šeiminykės darbo prisidėjo, dešrukę už žando užmetė, Gintarės paruoštus kvapus pauostė i linkėjimą in knygutę parašė, galė’ nuveit ir in prastą kiemą. Jame skambėjo Damilės surankioti gyvuliukų garsai. Žinoma, ir šienukas (tėvelio jau šįmet supjautas) su šake ir grėbliu laukė pargrįžtančios padvados. O šalia kabojo šleja – mažu reiks perkinkyt? Nu i dą tokis šposas-ne šposas, katrą, dėkuidie, vadovė leido. Žinot, jeigu jau rodau čia namus, tai nėr ūkio be šūdo! Taigi, Suvalkija (ne)nustebino i arkliašūdžiu šitą renginį praturtino.

Tep buvo smagu susitikt ratiliokų bendruomenę, mūsų ištakas i sykiu padainuot, pasišnekėt, nusišypsot, pašposyt. Tai dėkui, kad prie Suvalkijos iš atminties ištraukėt suvalkietiškų dainų i jas nuog dūšios užtraukėt. Tai buvo gražu! O i tep mislinu, kad i jūs iš manęs, i net aš iš jūsų apė šitą regioną daugiau sužinojom.

O dą dėkui mano šeimynai – mamai Birutei, katra keturis sūrius suspaudė i an jųjų net RATILIO 55 iš razinukių sudėliojo, tėveliui Juozui, katras visus rakandus pariktavo, sesei Justei, katra medų supylstė, saugiai visus maistus atvežė i nevat vietoj daug pamačino, ne tik mą, ale ir kitiem. Nu i padėka dą vyrui Skalmantui, katras kantriai kenčia šitas mano gastroles i dažnai atlieka logistines užduotis. Dėkui ratiliokam, katrie techninius, idėjinius sprendimus sumislino i palapines, katros dėl nemenko vėjo rakum atsistojo, iškart suspitę atgal pastatė.

Dą možna pasakot i pasakot, kap upeliu tekėt, ale kas buvot – tas žinot, o kas nebuvot – tai nenupasakosiu. Tikiu, kad i 60-metis bus, o tę i vė susitiksim! Valio „Ratilio“!

Teresė

P. S. Baikos baikom, ale kitusyk per tą liežiuvį gali ir bėdos prisidaryt. Atėj’ vieni žmonys, sako: o tai kaip čia suvalkiečiai mėsą be duonos valgo? Tai ir atsakiau, kap namie papratus: a, mes kap vilkai... Tik žiūrau, kiti žmonys šone kad kukši, kad kukši: „Mes tai ne kap, mes tai tikrai Vilkai“. Tai gerai, kad i patys geri šposinykai, o tai būtau turėjus dą daugiau raudonumo jau ir tep gerai rausvuosna žanduosna!

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Jau visai netrukus – birželio 10 d. – taip laukiama Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ 55-mečio šventė. Jubiliejaus tikrai nepramiegosite, jei kas rytą kelsitės su etnožadintuvais!

Folkloro veteranas, ansamblio senbuvis Vilius Marma daugiau nei trisdešimčia skirtingų lietuvių liaudies instrumentų įrašė įvairių trumpų melodijų, garso signalų, kurie, įdiegti telefone kaip žadintuvai, duos toną visai dienai. Įsidiegus iš „Google Play“ parduotuvės parsisiųstą programėlę, ausį kaskart pabudins intriga: ką gi girdžiu? Ūžlį, nendrės birbynę, manikarką, psalterį, dūdmaišį? Susieti garsą su vaizdu padės mielos Aušrinės Lasytės iliustracijos. Instrumentai taip pat trumpai aprašyti, jų melodijos suskirstytos pagal Lietuvos etnografinius regionus. Taigi, naudojantis programėle, rytai taps smagus pažindinimosi su tradiciniais muzikos instrumentais laikas, ir į šiuolaikinę kasdienybę natūraliai įsilies trupinėlis folkloro.

Grojaraštis taip pat prieinamas muzikos pasiklausymo platformose „Pakartot“ ir „Spotify“. Jį puikiai galima pritaikyti edukaciniais tikslais, norint apžvelgti tradicinių muzikos instrumentų įvairovę Lietuvoje.

Pristatydami visuomenei šį ansamblio jubiliejaus proga parengtą leidinį, kalbiname jo autorių, lietuvių liaudies instrumentus prisijaukinusį „budintoją“ Vilių Marmą.

55-erių metų jubiliejų švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ pristato įspūdingą projektą – Lietuvos etnografinį peizažą apžvelgiantį didžiulį elektroninį leidinį „5x5 tradicijos: Lietuvos etnografinių regionų folkloras“.

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ kviečia šventinius metus sukti su sutartinėmis – vokaliniais ir (arba) instrumentiniais senosios polifonijos kūriniais, įtrauktais į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

2023 m. Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ švenčia 55-ąjį gimtadienį! Tokią solidžią sukaktį kolektyvas nori paminėti taip pat įspūdingais darbais – netrukus pasirodys penketas ansamblio ir bičiulių parengtų naujų leidinių.

Darbai pradėjo virti dar 2021 m. gegužę, o visu greičiu įrašų traukinys pasileido 2022 m. vasarį. Jei suskaičiuotume, kiek kartų ansambliečiai mynė takus į Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studiją, susidarytų visos dvi savaitės. O jeigu pridėtume filmavimąsi vaizdo įrašams ir fotosesijas, išeitų ir trečia savaitė energingo darbo. Ir tai, be abejo, neskaičiuojant nei uolaus repetavimo, nei vėlesnio turinio ruošimo leidybai – iš viso apie 17 GB medžiagos! Ką gi taip įsijuosę šventiniams metams rengė ratiliokai?

Vis gausėjant festivaliuose, konkursuose, koncertinėse programose padainuoti solo išdrįstančių ansambliečių ir pildantis jų repertuarui, pamažu subrendo sumanymas parengti solinių dainų rinktinę. Norėjosi parodyti, kokie gi balsai, kokie žmonės sudaro „Ratilio“ – juk kiekvienas į ansamblį atsineša dalelę savo krašto, papildo kolektyvo skambesį savitu tembru. O ir liaudies daina, rodos, atsiveria vis kitomis spalvomis, „atrakinta“ asmeninio dainininko santykio su ja.