Apie Ratilio

1968 metais, kai būrelis Vilniaus universiteto studentų (daugiausia – lituanistų, save šmaikščiai vadinusių „piemenėlių choru“) atsiliepė į nedidelį Aldonos Ragevičienės skelbimą, susibūrė dabar jau vienas seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje „Ratilio“. Penkerius metus vadovautas įkūrėjos, tuomet dar kelerius (1973–1977) – Laimos Burkšaitienės, tris dešimtmečius – Zitos Kelmickaitės, nuo 2007 m. – Mildos Ričkutės, o nuo 2024 m. – Viliaus Marmos, „Ratilio“ tapo galimybe viso universiteto studentams – gamtininkams, medikams, teisininkams, filologams, matematikams ir kitiems – augti ne tik savo srities specialistais, bet ir visapusiškai išprususiais žmonėmis.

Narių įvairovė bei nuolatinė jų kaita (per visą ansamblio gyvavimo laikotarpį užaugo jau ne viena karta ratiliokų, kai kurie jų spėjo įkurti ir savus ansamblius) yra, veikiausiai, ir didžiausias iššūkis, ir ansamblio stiprybė: kiekvienas narys išeidamas „išsineša“ dalį dainų, šokių, čia esančios dvasios, bet lygiai taip pat ateinantis papildo tai, kas jau esama, jei ne iš karto muzika, tai bent polėkiu, idėjomis, jėga. Taip ansamblis yra visad gyvas, ir tas pats, ir tuo pat metu kitas.

Nuo pat įsikūrimo kolektyvas dainavo senąsias lietuvių liaudies dainas, puoselėjo tarmes, gilinosi į papročius, tradicijas – ne tik iš knygų, archyvų, bet ir iš dar gyvos atminties – to, ką atsinešė iš savo gimtinių, tėviškių, drauge surinko važiuodami į ekspedicijas. Pamažu išaugo ir instrumentinė grupė, kuriai ilgiau ar trumpiau yra vadovavę Arvydas Karaška, Algirdas Klova, Antanas Fokas, Marijus Šnaras, Milda Ričkutė, o šiuo metu – Kristina Aponavičiūtė. Greta senųjų dainų, sutartinių deramą vietą ansamblio repertuare atranda romansai, partizanų ir tremtinių dainos, kantičkinės giesmės – ratiliokai ne kartą giedojo mišias, lankė tremties vietas Kazachstane ir Sibire. Nors ištikimas autentiškam skambesiui, ansamblis mielai muzikuoja kartu su kitų žanrų atlikėjais ir ieško naujų raiškos formų, kurios atskleistų liaudies melodijų grožį ir gyvastį. Vienas tokio bendradarbiavimo vaisių – su S. Petreikiu ir P. Kilbausku įrašyta kompaktinė plokštelė „Vidury laukų“ (2018 m.).

„Ratilio“ atveria naujus horizontus pažindinantis ir su kitomis kultūromis. Per visą gyvavimo laikotarpį ansamblis apkeliavo ne tik Lietuvą, artimiausias kaimynes, bet lankėsi ir Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Maltoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Armėnijoje, Sakartvele, JAV, Kanadoje, Meksikoje, Kinijoje, Indijoje, Žaliajame Kyšulyje... Kiekviena tokia išvyka – tai neįkainojamos patirtys, nauji draugai, galimybė pažinti svetimą kultūrą taip, kaip tai niekad nepavyks eiliniam turistui, ir pamatyti savąją kitomis akimis.

Neapsiribojus džiaugsmu gyvai dalintis gausėjančiomis mėgstamų dainų, šokių atsargomis koncertuose, vakaronėse, festivaliuose, sukaupta patirtis sugulė ir į apčiuopiamesnes, ilgiau išliekančias formas: įrašytos dvi plokštelės (1980 m. „Lietuva – dainų kraštas“, 1987 m. „Ratilio“), garsajuostė „Ratilio“ (1990 m.), trys dvigubi kompaktinių plokštelių rinkiniai: „Lietuvių tradicinė muzika“ (2002 m. ir 2012 m.) ir „RATILIO čiulbučiai“ (2022 m.), sunokę drauge su brandesnėmis ansamblio sukaktimis. Siekdamas, kad folkloras būtų kuo prieinamesnis, ansamblis taip pat aktyviai leidžia skaitmenines rinktines: parengti sutartinių ir Vakarų Lietuvos šokių mokymai (2017 m. ir 2018 m.), sutartinių su garsažodžiu „ratilio“ vaizdo klipai (2022 m.), „Etnožadintuvų“ programėlė (2023 m.). Nepamiršta ir spalvinga ansamblio kostiumų kolekcija, įamžinta knygoje-albume (2016 m.) ir atvirlaiškiuose (2022 m.). O ansamblio universalumą ir 55-erių metų brandą įprasmino išsamus skaitmeninis leidinys „5x5 tradicijos: Lietuvos etnografinių regionų folkloras“ (2022 m.).

Apskritai „Ratilio“ yra ne tik „popaskaitinė veikla“, bet bendravimo ir net gyvenimo būdas, bendrystė ir dalijimasis – patirtimi, idėjomis, buvimu drauge. Ne veltui ansamblio neskuba palikti ir studijas pabaigę jo nariai. Drauge ratiliokai mokosi, muzikuoja, keliauja, leidžia laisvalaikį, švenčia šventes, išgyvena svarbiausius gyvenimo virsmus. Kaip viena iš dalijimosi iniciatyvų 2011 m. įvyko ir „Etnosocializacijos“ projektas, kurio metu, pažindindami su senaisiais žaidimais, dainomis, pasakojimais, ansambliečiai pamatinių vertybių ir gyvo bendravimo džiaugsmo mokė vaikų dienos centrų auklėtinius.

Tiek įvairių laikotarpių dalyvių atsiminimai, tiek ir dabartinių ratiliokų patirtys leidžia vis iš naujo įsitikinti, kad „Ratilio“ – tai žmonės, kuriems reikia tradicinės muzikos, šokių, dainų ir (turbūt svarbiausia) vieniems kitų.

Daugiau apie ansamblį ir dalyvių įspūdžius skaitykite knygoje Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai.

Ryškiausios ansamblio istorijos – grojaraštyje „Ratilio“ 55-mečio radiniai.