Išvažiuojame nuo VU Medicinos fakulteto. Važiuojame, važiuojame ir privažiuojame Kryžkalnį, paimti Justinos mamą, kuri mumis labai pasirūpino (naminiais lašinukais, salotų suktinukais ir duona). Užkrimtę, šiek tiek pasistiprinę, tęsiame mūsų kelionę į pajūrį.
Karšta... Autobuse kas šnekasi, kas snaudžia, kas aiškinasi „krabukų“ taisykles. Štai ir pamatome pirmuosius vėjo jėgainių sparnus... Artėjam.
Apsistojome Palangos centre, iki koncerto laiko daug, tai reikia pasisveikinti su Baltijos jūra. Kas įšoko maudytis, kas žaist krabukų, kas šiaip saulės voniomis pasimėgaut sugalvojo.
Tačiau ne tai svarbiausia... Tą penktadienio vakarą Palangoje vyko labai gražus renginys skirtas tarmių metams.
Labai sakralioje vietoje, Žemaičių kalnelyje, mes užgiedojome sutartines. Skudučiavome, šokome, giedojome, kankliavome, taip ir lietų prišaukėme. Ieva dar buvo bepasijuokianti, kad per vieną giedamą sutartinę tikrai užlis lietus. Taip ir buvo: lietus, žaibai, griaustinis, tačiau jausdami vieni kitų palaikymą (juk to lietaus nebuvo tiek jau ir daug) jautėmės itin pakylėti.
„Kokių giedosima, kokių sutarysima...“ kažkodėl būtent šios sutartinės eilutė skambėjo galvoje man visą vakarą...
Augustė G.
