Kaip žinia, apie Ratiliokišką buvimą - arba daug arba nieko, bet pabandysiu glaustai.
Penktadienis: kelionė su „žolytės“ suktinukais – paragavęs negali sustot ir eilinį kartą dėkui Justinos Mamai, kuri visais išalkusiais iš širdies pasirūpina. O tuomet jau Palanga ir tas šelmis lietus, pasirinkęs tobulą laiką „Eisim sesės dauno“. Ir nuėjo mūs sesės po ąžuolu dauno ir laimingi lietaus neišsigandę ir puikiausių sutartinių prisiklausę.
Šeštadienis: o Nida – saulės, ramybės bei patenkintų vokiečių buveine, mes pagaliau ratiliokiškai susitikom!Seniai norėjau Nidoje pabūti su ansambliu, kad ir šokių netrūktų, ir tautiniu kostiumu pasipuošti būtų proga. Ir tikrai visko gavau su kaupu: ir spirginančio karščio – kojomis tekančio prakaito, ir ratelių su vedusiais vyrais, ir šokių su entuziastingais, bet ne itin ištvermingais vokiečiais. O galiausiai vietoj alaus gavau ledų, tai visa kita ir nebesvarbu.
Sekmadienis: kur gali būti geriau atsipalaiduoti ir neskubant mėgautis jūra, saule bei ramybe, jei ne Nidoje. Bet nei tu su Ratiliokais neskubėsi, nei tu vasaros įkaršty padoriai pailsėsi:D. Taigi buvo diena pilna visko: jūros anksti kėlusiems, ramybės ir pirmo Godos greičio pasivaikščiojimų su visais nespėjusiems, bet visi gavo ko norėjo, iki kol vakaras atėjo. O vakare visa joninių veikla su ypatingų merginų gabumų reikalaujančiu greituoju vainiko pynimu, rinktinėmis dainomis ant Parnidžio kopos, daininga eisena ir didžiuoju koncertu, kuriame pynėsi įvairių ansamblių draugystės dainų pynė. Ir vakaras nuostabus buvo su saule, vėju ir lietum. Apie laužą šokom, vainikus nejudančiose mariose plukdėm – ak tas jaunatviškas entuziazmas!
O pirmadienį ir namo traukėm, kas skubėdami paskutiniai buvo, kas su jūra padoriai atsisveikino, galiausiai visi vienoj valty sėdėjom ir neliūdėjom.
Taigi visko buvo, kaip visad su Ratiliokais ir būna. Ačiū už tai, kad su jumis, mieli draugai niekada nebūna blogai!
Goda S.