Naujienos

 

 

Važiuodama į Krokuvą, kur savaitei „Ratilio“ ir „Linago“ ansamblius sukvietė pasaulio lituanistikos centrai, žinojau, kad išvysiu ne kokį laukinį kraštą, pilną nesuprantamų ir nepažįstamų papročių ir kultūros, bet tikrai nesitikėjau, jog vos antrą kartą gyvenime lankomas didelis miestas pasirodys toks jaukus, nebauginantis ir savas. Netikėtai giedras įsibėgėjantis spalis leido pasidžiaugti ne tik Krokuva (tokiu „turistauti“ neįprastu metu, kai net žalioji senamiestį supanti juosta visai ne žalia, o ugninė), bet ir kaimyninės šalies žmonėmis bei bendrakeleiviais.

 

Gal nuskambės keistai, bet buvo minučių, kai visai nesijaučiau išvykusi iš Lietuvos. Galbūt tai dėl to, kad Jogailos universiteto „palėpė“, kurioje vyko „Lietuvos dienų Krokuvoje“ susitikimai-paskaitos kaip du vandens lašai panėšėjo į Kauno instrumentų muziejaus pastogę, o gal ir todėl, kad pirmąją dieną visi aplinkiniai kalbėjo tik lietuviškai (taip pat ir mus priėmę universitetų atstovai; net rimtai angliškai kalbėti pasiryžę lietuvių lektoriai buvo veik ne priversti prabilti gimtąja kalba, kai šeimininkai kaip kirviu nukirto: „visi čia supranta lietuviškai“). Iš tiesų net ir susitikimų metu nė akimirkai  nespėjau pajusti, jog čia nagrinėjamas „opus“ Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimas – lygiaverčiai, vienas kitą gerbiantys ir branginantys pašnekovai sėdėjo prie išoriškai kampuoto, bet  vidujai – apskrito stalo.

 

Malonu ir įdomu buvo sutikti žmones ne tik Krokuvos centre. Didžiajai grupės daliai nusileidus tyrinėti garsiųjų Veličkos druskos kasyklų trise pasukome į kalną prie medinės ketvirtą amžių skaičiuojančios bažnytėlės (kuri išoriškai stebėtinai priminė savo giminaitę Stelmužėje). Buvome jau susitaikę su tuo, kad teks pasitenkinti vaizdu į prieangį per tamsų durų langelį, kai nedrąsiai užkalbintas kaži kuo užsiėmęs mums suprantamomis užsienio kalbomis sunkiai kalbantis jos sergėtojas ne tik įleido mus, paprastus prašalaičius, pasidairyti vidun (kur akių negalima buvo atitraukti nuo ornamentuotų sienų ir altorių!), bet ir išleido ne tuščiomis. Įdomūs, gyvi ir šilti žmonės susirinko ir į etnografiniame muziejuje vykusį instrumentų pristatymą. Čia didžiulį įspūdį paliko ir lenkų tautinis palikimas (tradiciniai kostiumai, namų puošyba), kurį, tiesą sakant, iki kelionės vertinau gan kritiškai, o išvydusi kone apstulbau nuo jo grožio ir įvairovės.

 

Turbūt vienas iš pagrindinių kelionės nepatogumų buvo vis neapleidžiantis veltėdžiavimo jausmas,- iš tiesų dėl ne per daug įtemptos programos visi, regis, buvome išvykę netikėtų rudens atostogų, kokių dauguma nepatyrė nuo mokyklos laikų. Galbūt šis jausmas pirmasis ir įkvėpė mintį (iškart tapusią „kūnu“) rengti vakarones pačioje senosios Lenkijos sostinės širdyje, Mariatski aikštėje, ką ir darėme kas vakarą iki pat išvažiavimo. Tiesa, net tokiu laiku buvo justi,  jog Krokuva – turistinis miestas: per visą vakarą galima buvo pašokti su anglu, turku, kamerūniečiu, norvegu, australu ir... nė vienu lenku. Su vietiniais, daugiausia studentais, šokti teko gal tik universitetuose, kur sutikti buvom gan šiltai. Ramiai, bet spalvingai prabėgo savaitė Krokuvoje, kur, galima sakyti,  atšventėme „Lietuvos dienas“.

Adelė V.