Taigi, įvyko dar viena kasmetinė Lietuvos folkloro „mafijos“ sueiga. Šiemet pirmąkart šitoj šventėj teko pakilti į scenos aukštumas ir matyti į save atgręžtas žiūrovų ir kamerų akis. Įspūdis neblogas, tačiau man prie širdies vis tiek labiausiai limpa „popamokinė“ veikla – pasidainavimai po koncertų, pasivaikščiojimai po miestą apsirengus tautiniu kostiumu, šokiai, po šokių ir, žinoma, vakarėlis po visko. Tačiau ir oficialioje programoje pažiūrėti tikrai buvo į ką – nuotaikingi ansamblių pasirodymai, šokiai, dainos ir šiaip visokio plauko kultūriniai pasilinksminimai. Kad ir kaip smagu buvo šiemetiniuose „Skamba skamba kankliuose“, keletas renginių, manau, įsimins ilgam.
Visų pirma, nepakartojamas Gruzijos dainininkų giedojimas – šitie vyrai nurungtų visus religinius, nacionalinius ir bet kokius kitokius chorus net nepravėrę burnos. Kitaip tariant, žodžiais neapsakomas (o šiuo atveju – neaprašomas) grožis!
Toliau – nežemiškas keturių lietuvaičių ir Sauliaus Petreikio pasirodymas. Merginos , taip sakant, „pavarė“, o visų instrumentų meistras S.Petreikis sukūrė tiesiog tobulą atmosferą atsiskleisti jų atliekamų dainų dar neatrastiems klodams.
Dar viena „nuostabybė“ – naktinės dūzgės. Kas gi gali būt geriau nei linksmintis pasiruošę ir vienon vieton susirinkę šokėjai ir muzikantai? Nebent nusisuki koją šokių pradžioj – tada nors stauk. Bet, jei rimtai, tas, kas paskleidė gandą, kad lietuviai rūškani ir nesišypso, turėtų apsilankyti tradicinių šokių vakarėly.
Ir galiausiai – baigiamasis koncertas. Nei lietus nei vėjas... nieku gyvu nenutrauks LRT transliacijos. Bet man asmeniškai širdį glosto tai, kad koncertą aikštėje žiūrėjo ne tik ansamblių nariai, bet ir ištikimiausi žiūrovai. Taigi, nepaisant šlapių kojų ir toli gražu ne vasariškos birželio 1-osios, koncertas tikrai buvo nuostabus baigiamasis festivalio štrichas.
Lina Š.
