„Gera pradžia – pusė darbo“ – ketvirtadienį ryte iš septynių ratiliokų, išsiruošusių į tarptautinį festivalį „Seniausios Europos dainos“ Liubline, lūpų galėjai išgirsti tik juokais. Nepraėjo nė trys valandos nuo kelionės pradžios ir pastovėję autoservise, pakeitę autobusą išvažiavome iš Vilniaus. Pavažiavus už Vilniaus pasigirsta ramus vairuotojo balsas: „Užmiršom navigaciją. Važiuojam atgal ar laukiam, kol atvažiuos kitas autobusiukas su navigacija?“... Sustoję karčemoje prie Pirčiupių, laukdami kitos transporto priemonės paskutinįkart ragavome lietuviškų cepelinų. Kaip ir galima buvo tikėtis Liubline buvome tik vėlai vakare ir tik atvažiavę, užkimusiais balsais nuo kelionės dainų, patraukėm į naktišokius.
 
Liublinas svarbus miestas ir Lietuvai, nes 1569 m. būtent čia pasirašyta Liublino unija – sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuria sudaroma nauja valstybė ATR. Ne veltui miesto senamiesty yra lietuvių aikštė (plac Litewski), kurioje neviežlybieji būrai iš „Ratilio“ maivėsi  prieš fotoaparatus ir vaikščiojo surištais batų raišteliais, kurie ir einant per perėją nebuvo didelė kliūtis.
 
 
 
Kiekvieną rytą prie pusryčių stalo dainuodavom „Aušta aušrelė“, naktį parėję prie naktipiečių stalo -„Jau sutemo temela“, išskyrus seniūną Paulių... Jis išgirdęs kelionėje per radiją K. Kerbedžio dainą „Ką man mylėt“ jos nepaleido visą festivalį.
 
Na, žinoma, ponų ir bajorų šalyje reikėjo pasirodyti razumniems, todėl ėjome ir į muziejus. Donžone (pagrindiniame gynybiniame pilies bokšte) visuose aukštuose tikrinome akustiką. Paskui vaikščiojom po muziejų Liublino pily. Ilgai klaidžioję po akmens amžių, prisižiūrėję visokių laidojimo būdų, grožėjęsi Viduramžių laikų šarvais, ginklais ir papuošalais, staiga įeiname į XIX amžiaus palikimo salę pilną spalvingų lenkiškų tautinių kostiumų, instrumentų. Štai ko reikėjo mums – juk mes patys iš XIX amžiaus!
Turistų prievoles įvykdėm – po muziejus paslampinėjom, lenkiškų šokoladų už grašius prisipirkom, atviručių draugams nusiuntėm, „pierogi z kapustą“ užsigerdami „mleko“ paragavom.
 
 
 
Visgi atvykome pas brolius slavus ne turistauti, bet koncertuoti. Mūsų paruoštoje programoje  apie Pasaulio sukūrimą buvo ir apeiginių dainų, ir sutartinių, ir kanklių, ir lumzdelių... Apdainavome medį – išorinio ir vidinio gyvenimo simbolį, kalną – pasaulio ašį, vandenį – chaoso, nebūties, perėjimo iš vieno lygmens į kitą simbolį, taip pat Kalėdinio laikotarpio dainas.
Po pasirodymo prie Adelės pribėgo etnomuzikologijos profesorė iš Ukrainos ir išgyrė jos solinę dainą „Bėginėjo povelė po dvarų“. Keliolika minučių kamantinėjo mūsų vargšę Adatėlę apie tą dainą. Nustebę klausėmės, kaip profesorė vartoja lietuviškus žodžius (sutartinės), vietovardžius (Dzūkija, Prienai...).
Nuoširdumu ir gera nuotaika pakerėjo baltarusės močiutės, dainavusios apie baisų kaip velnią piršlį, ant kurio užvirto puodas su kopūstais. Paskutinį vakarą lenkų kolektyvai ukrainiečių dainomis sveikino ansamblį „Drevo“ iš Kijevo, švenčiantį 35-metį. Nors ukrainietiškos dainos skambėjo keturias valandas ir visiems atsibodo klausyti, Lukas (apie save visada rašau III asmeniu) visą tą laiką sėdėjo išsižiojęs, pakerėtas ukrainietiškos dainavimo tradicijos ir pasiryžo išmokti bent vieną tokią dainą.
 
 
 
Ratiliokai nepraleido nė vienų naktišokių, ne veltui kažkas paskutinį vakarą pasakė, kad mes labai „resistant“. Pirmąją naktį talentingiesiems ratiliokams buvo nuobodu, kai serbai visą valandą mokė vieno žingsnelio ir jokių šokių, bet užtat antrą naktį, mums vedant lietuviškų šokių vakaronę, pirtelė rūko. Paskutinę naktį  išretėjus šokėjų gretoms davėm garo – girdim serbišką melodiją, klausom, klausom, staiga suprantam, kad tinka lietuviškas maršas... na ką, šokam maršą, po poros minučių atsisukam, už mūsų gal penkios poros tą patį šoka.
 
Po paskutinių naktišokių parsiradę penktą ryto, atsišokę kas su chłopcais, kas su dziewczynkom, privalgę greito maisto, kritom į lovas saldaus miegelio, nors pėdos nuo trypčiojimo dar trūkčiojo 3.5 Hz dažniu.
Festivalio dalyvių prievoles taip pat įvykdėm – etnomuzikologus sudominom, lietuvišką folklorą pristatėm, mazurką ir obereką šokti išmokom, su serbais susidraugavom, ukrainietiškų dainų parsivežėm.
 
Dobrze, mielieji draugai, do zobaczenia!
Lukaš
 

Artimiausi renginiai

<<  <  Saus. 2022  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
       1  2
  3  4  5  6  7  8  9
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31      

Naujausi leidiniai

Go to top