Oi čiurčkela čiurčkela! (x2)
Oi čiurčkela, saldžioji dešrela! (x2)
Oi mes buvom Gruzijoj! (x2)
Oi mes buvom toj kalnuotoj Gruzijoj! (x2)
Tai mes gėrėm vynelį. (x2)
Tai mes gerėm, Ratiliokai, vynelį. (x2)
Oi girdėjom daug tostų, (x2)
Daug tostų ir dar tokių prasmingų. (x2)
Oi mes šokom Gruzijoj. (x2)
Oi mes šokom, mergelės, Gruzijoj,
Oi kaip šokom, kaip plasnojom Gruzijoj.
Oi tie vyrai Gruzijos! (x2)
Kokie vyrai tos svetingos Gruzijos. (x2)
Oi jie šoka kaip povai, (x2)
O dainuoja kaip kalnų ereliai (x2)
Melodija lietuvių liaudies, žodžiai įkvėpti 7 dienų praleistų pas draugus gruzinus
Galima būtų dainuoti ir dainuoti džiaugiantis kelionėje patirtų įspūdžių gausa ir kaip tostai gruzino stikliuky nesibaigia, taip ir poreikis džiaugtis šia nuostabia proga patirti tokią tikrą, tokią gražią bei kalnuotą, svetingą ir „dūšingą“ Gruziją.
Taigi, Sungailaitės įspūdžių santrauka:
Kelionės metu netekau:
-
mylimos gertuvės, paliktos kažkurioj tarpstotėj keliantis iš miesto į miestą, iš baliaus į balių;
-
ištvermingojo skėtuko, neatlaikiusio pirmųjų gausiai lietingų dienų, kuris buvo pakeistas gruzinišku dviviečiu, nuskaidrinusiu tolesnes lietingąsias dienas;
-
sveikų ir laimingų, daugelį metų nuo neigiamo poveikio saugotų plaučių, kurie gruzinų gausaus ir visuotinio rūkymo dėka patyrė tokį pasyvų rūkymą, kuris jau tikrai turėtų vadintis aktyviu;
-
7 d. ryšio su realiu pasauliu (šeima, darbu, facebook‘u :)) ir ramių ilgų miego valandų.
Atradau:
-
gruziniškos virtuvės įvairovę: chačepuriai – prisotinę kiekvieną dieną savaitės angliavandenių norma, khinkaliai – kurių valgymo ypatumai buvo puikus pretekstas tautoms draugauti ir tradicinį maistą teisingu būdu skanauti, ir galiausiai čiurčkelos – saldžiosios dešrelės – tradicinis gruziniškas saldumynas, ir joks, oi ne ne, neduok Dieve, ne armėniškas riešutinis šedevras;
-
gruzinų tostų gilybę ir grožį, kurie ir prisiekusių blaivininkų čerkeles nuo stalo atkelia, bet patiems gruzinams pasigerti neleidžia (nes gruzinas - ne gruzinas, jei alkoholis jį įveikia);
-
gruzinų svetingumą kaip tautinį bruožą ir iš logikos rėmų išeinantį vaišingumą: po dainos parke pastatyti ištaigingi pietūs, stalai nuversti sluoksniais kraunamų patiekalų ir t. t.;
-
neapleidžiantį tikėjimą tautų draugyste, paprastų širdžių grožiu ir folkloro dvasia, prasidedančia nuo gruzinų pastatyto čiačios butelio ant lietuvių stalo, sekusio ilgais ne prasčiau nei koncerte atliekamų dainų mainais iki naktinių tarptautinių dainavimo ir šokių pamokų, kurių vaisiai džiugino visos kelionės metu;
-
gruziniško šokio subtilybes: aktyvų vyro, plasnojančio it tikro grobuonies, ir moters, sklendžiančios smulkiais žingsneliais ir riešų judesiukais, vaidmenis;
-
sovietinių limonadų gėrį ir apgaulingą išvaizdą – „Tarchunas“, atrodantis kaip absentas, ilgai traukė akį, o tik paskui kartu su „Grūšia“ ilgai saldino gomurį;
-
didelę gruzinų pagarbą moterims, motinoms, merginoms: po šokių rankas bučiuoja, tostus atsistoję sako ir iki dugno geria, gyvent kartu nesiūlo – tik iškart ženytis :)
-
džiaugsmą vis kitą gruzinų publiką stebinti išmokta gruziniška daina „Batonebo“ ir neapsakomą bendrystės ir giluminio džiaugsmo pojūtį sulieti balsus susikibus už pečių dainuojant pačių gruzinų išmokytas ir kartu atliekamas daugiabalses dainas;
-
rudaakių gruzinų išraiškingumą ir maloniai nuteikiantį vyrų – moterų santykį;
-
galiausiai poreikį pasidžiaugti mūsų vyrais lietuviais – jų balsingumu, supratingumu, paslaugumu, taktu ir – kai pagalvoji, tai tikrai turėjo būti nuobodoka beveik vien vyriškus antakius ir barzdas matyti, tai ačiū už jūsų, mieli vyrai Ratiliokai, kantrybę, už šokdinimą (gerai, kad buvo tų koncertų, nes jei ne jie, nežinia, kaip su tom progom kartu pasišokt būt buvę), už rūpestį ir atsakingumą. Žinokit, kad mes su gruzinais dainuojam, bet už lietuvių tekam :)
-
ir nuolatinę priežastį būti aktyviu „Ratilio“ nariu – tai antra šeima, tobulėjimo laukas, galimybė su meile gilintis į savo folklorą, tobuliausias būdas keliauti ir pamatyti ne tik vietas, bet žmones ir taip širdimi pajausti kitų tautų kultūrą.