Šalta ir šlapia, paskubomis žingsniuoju per Bernardinų sodą, pusiau apsivilkęs tautinį kostiumą, toks keistas dvidešimt pirmo ir devyniolikto amžiaus derinys. Mano veidas ramus, tačiau truputį jaudinuosi – šiandien pirmą kartą užlipsiu ant scenos su ratiliokais.
Kovo 7 dieną, šeštadienį, pačiame Kaziuko mugės įkarštyje, „Ratilio“ pristatė Lietuvos etnografinius regionus: pademonstravo kostiumus, atliko kiekvienam kraštui būdingų dainų ir šokių. Man atmintyje labiausiai įstrigo ansambliečių laisvumas – kolektyvas buvo atsipalaidavęs, šypsodavosi pagavę vieni kitų žvilgsnius ir šoko su tokiu pat džiaugsmu kaip šalia scenos dūkstantys ir pagal muziką besisukantys vaikai.
O po renginio ratiliokai eina pietauti ir išsibarsto po Kaziuko mugę... Kai kurie trumpam, kai kurie iki vakaro lieka turbūt viename iš vilnietiškiausių renginių, kuris kaip ir kiekvienais metais senamiestį perdažo paradoksaliai nemiestietiška spalva, be kurio Vilnius toks, koks yra, tiesiog neįsivaizduojamas.
