Penktadienio vakarą vietoj sau įprastų veiklų susirinkome draugėn ir išvažiavom į Kernavę dalyvauti „Muziejų naktyje“. Įsikniaubusi į nėrinį (reikėjo baigti dovaną kitą rytą vykusioms buvusių ratiliokų – Akvilės ir Igno – vestuvėms) slapčiomis džiūgavau, kad dar neišvažiavus iš Vilniaus autobuse pasigirdo dainos – Lukas ir Milda visą kelią atkakliai laikėsi ir atidainavo už visus važiuojančius.
Laikas nuo laiko kilstelėdama akis, pro langus mačiau tik šmėžuojančią žalumą (paskutinis aiškus atstumo orientyras buvo „Kernavė 28“), tad nė nesupratau, kaip atvykom. Paprastai Kernavėj viešėdavau liepą, per Gyvosios archeologijos dienas, kai pagrindinė gatvė vos matyti per mugės prekystalius, piliakalniai nutūpti kailinių ar iš šakų suręstų palapinių ir visur pilna žmonių. O čia įsikūrusiame muziejuje apskritai neteko buvoti, todėl autobusiukui sustojus prie modernaus pastato net nustebau. Taip ir neradau progos pasidairyti po jį visą (šią pramogą, matyt, reikės atidėti kitam kartui), bet matytosios salės savo dvasia labai priminė naujuosius muziejus, neseniai lankytus Latvijoje, Lenkijoje ir tolimesnėse šalyse.
Su paskutiniais saulės spinduliais vis tik palikom uždaras erdves ir nužingsniavom prie piliakalnių. Pamažu ėmiau atpažinti vietas, kurios nuo mano paskutinio apsilankymo buvo kiek pasikeitusios. Tik jau pasiekusi tikslą – laužą ant vienos iš viršūnių – supratau, kad čia nesu buvusi jau kokius aštuonerius metus. Panašus jausmas buvo apėmęs prieš porą savaičių Rumšiškėse, kur paskutinį kartą lankiausi baigdama trečią ar ketvirtą klasę. Vaikystės švenčių prisiminimai dar labiau mistifikavo ir taip paslaptingą vakarinę prieblandą. „Dabar norėtųsi dainas dainuoti, o ne sutartines“,– išgirdau. Ir širdyje pritariau. Bet po pirmųjų ragų ir daudyčių garsų persigalvojau. Nors vakaras buvo žvarbokas ir visai nesinorėjo nuo laužo trauktis kur atokiau, gera buvo klausytis ne tik kitų, bet ir savo nuaidinčio balso. Ne taip jau dažnai tenka vidury laukų giedoti sutartines, girdėti, kaip balsai (giedotojų, skudučių, ragų) susimuša ir eina tolyn, nesutikdami savo kelyje jokių sienų.
Galbūt ir tai, jog didžioji atsakomybės dalis gulė visai ne ant mano pečių (tai supratau žiūrėdama į Juliją, kuri per visą vakarą spėjo atsikvėpti vos vieną ar du sykius), leido pasidžiaugti ne „koncertu“, o ramiu ir jaukiu vakaru su „Ratilio“ toli nuo kasdienių darbų. Buvau jau pasiilgusi šito jausmo. Blėstant laužo karščiui, išėjom į žydinčių kaštonų ir alyvų kvapo apgaubtą alėją, kuri priminė artėjančius „Skamba kanklius“. Bent aš – labiau pailsėjusi nei pavargusi.
