Iškritus pirmajam sniegui, papuošusiam ir Vilniaus senamiesčio stogus, „Ratilio“ sukvietė miestelėnus, dėstytojus, draugus, šeimas pabūti drauge ir kartu patirti karinių-istorinių ir našlaičių dainų bei sutartinių grožį sakralioje erdvėje – Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Šiam koncertui ruošėmės visą rudenį. Programa buvo labai įvairi – vaikinų dainas mainė merginų sutartinės, žemaitiškų dainų gausmą keitė dzūkiškų melodingumas. Ratiliokai dainoms subtiliai pritarė psalteriu, ryla, kanklėmis, lumzdeliu. Tarpais pasigirsdavo skaitomi partizanų prisiminimai, poetų eilės. Visa tai buvo sudėliota į pasakojimą apie kareivio dalią nuo žinios, jog teks palikti namus, tėvus, brolius, seses, mylimąsias, iki žuvusio kario gedėjimo.
Gera buvo dainuoti prieš negausią, bet labai brangią publiką – tarp apsilankiusiųjų švietė buvusių ratiliokų, senų pažįstamų tradicinės kultūros puoselėtojų veidai... Šiuo metu pasaulyje vykstančių neramumų akivaizdoje lyg smilkalo dūmas į aukštybes pakilo visų tuo metu kartu buvusių malda už taiką: „Pone karaliau, Dieve Abraomo, dovanok mums pakajų ir atitolink kares...“
Ieva