Tikriausiai studentai man pritars, kad mums vargiai galioja kalendoriniai metai: saviškius skaičiuojame nuo rugsėjo iki birželio ir, kol kiti stengiasi pabaigti visus darbus, kad sausio pirmąją pradėtų nuo švaraus lapo, mes gi žinom, jog praėjusių metų šešėlis neišvengiamai persekios sesijos pavidalu. Tad ir šventinė nuotaika atrodo prie knygų palinkusiuosius aplenkianti - jei ne išstatyti šokoladiniai Kalėdų seniai ir nuolaidos aguonoms (orais jau seniai negalime pasikliauti), kažin ar spėtume artėjančias šventes pastebėti...
Laimei, besiblaškantis šiuolaikinis žmogus visada gali įsikibti folkloro. Nors adventas „Ratilio“ ne mažiau aktyvus nei visi metai (jei neapsirinku, per tris su puse savaitės sudalyvavome šešiuose renginiuose), koncertai ne vargino, bet kaip tik buvo proga stabtelti ir panirti į švenčių laukimą.
Išskirtinis, tik žiemos vakarams būdingas „folkloravimo“ džiaugsmas mane aplankė Lapių pagrindinėje mokykloje. Užburta Zapyškio laisvalaikio salės magiško šešėlių teatro, lydimo darnaus „Altonės“ muzikavimo, grįžau į vaikystę, kai tos dainelės buvo ir pačiõs dainuotos, o sakmės, spektaklyje prikeltos dailiais karpiniais, žadindavo vaizduotę iš knygų puslapių. Matyt, tokia jauki ir savotiškai nostalgiška namų aura, tvyrojusi salėje, ne vien manyje pabudino vidinį vaiką, nes, žaisdami „Unčių tupi trys pulkeliai“, visi ratiliokai dūkom kaip Panevėžio „Raskilos“ mažieji...
Adventas kitąsyk apgaubė savo ramybės skara Seime, kai su sutartuvininkėmis atidarėme šiaudinių sodų parodą. Ar tie virš galvos besisukantys trapūs visatos modeliai, kuriuos kaip plaukiančius debesis arba plevenančią žvakės liepsną gali stebėti, rodos, visą amžinybę, ar sutartinės, kurios užliūliuoja tiek jas atliekantį, tiek jų klausantį, o veikiausiai ir vieno, ir kito sakralumas pakylėjo nuo žemiškų rūpesčių ir padėjo suverti pabirusius vidinio pasaulio šiaudus.
Galiausiai Kalėdų dvasia širdy įsikūrė dalinantis švente su kitais. Paskutinis šių metų koncertas vyko Vilkpėdės ligoninėje slaugomiems seneliams, kuriems, kaip man pasirodė, buvo smagu kartu su mumis romansus dainuoti ir valsiuku palinguoti, ir paprasčiausiai šypsenomis apsimainyti.
Kas sekėte ansamblio veiklą 2015-aisiais (stengėmės tiek straipsniais, tiek filmukais įdomiausius mūsų gyvenimo momentus sudokumentuoti ir su jumis pasidalyti), manau, sutiksite, jog buvo labai turtingi metai, o gruodis deramai juos vainikavo. Simboliška, kad sutartinė „Rai lylia“, lydėjusi merginas visus metus, nepaliko repertuaro ir paskutiniuose koncertuose ir kad vaikinai, nuo kurių balsų žibėjo visų damų akys, sezoną uždarė vėl visas apžavėję puikiomis dainomis.
Raškydami šių metų vaisius, ne mažiau planų kurpiame ir 2016-iesiems: laukia nauji renginiai, naujos išvykos, nauji nuotykiai... Naudodamasi proga primenu, kad jei skaitytojas pamintija, jog norėtų ne tik skaityti apie aukščiau minėtus folkloro teikiamus džiaugsmus (patikinu, kad jų yra ir dar daugiau), bet ir pats juos patirti, jis yra maloniai kviečiamas naujus metus pradėti prisijungdamas prie mūsų būrio. Drauge suksime dar vieną „Ratilio“ ratą, bet apie visa tai (galbūt iš tavo, būsimas naujoke, lūpų) – kitais metais!
Julija
