Kalendoriuose tam tikros dienos raudona spalva nudažomos neatsitiktinai – tada minimos mūsų šaliai itin brangios ir svarbios datos. Viena iš jų yra Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Jau dvidešimt šešeri metai, kuomet tauta džiaugiasi neįtikėtinu kitu pasauliu, kitais garsais, kvapais ir skoniais – kita Lietuva.
Ratiliokai šią itin reikšmingą sukaktį švęsti pradėjo ketvirtadienį, diena anksčiau. Buvome pakviesti į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Tarybą, kur susirinkusius Medicinos fakulteto bendruomenės narius su artėjančia švente pasveikino dekanas profesorius Algirdas Utkus, savo įžvalgomis pasidalino Istorijos fakulteto profesorius Zenonas Butkus. Po garbingų dėdžių kalbų visas dėmesys atiteko mūsų negausiam, bet dėl auditorijos skliautų tobulai skambėjusiam būreliui. Vyrus keitė merginos, sutartines – bendros dainos, o susirinkusiųjų veiduose mainėse nuoširdžios šypsenos bei ilgesingi žvilgsniai, menantys 1990-ųjų pavasarį.
Penktadienis išaušo niūrus, tačiau tai nesugadino mūsų entuziazmo. Sugužėję į baltą it iškrakmolyti marškiniai autobusiuką pajudėjome į Dieveniškes, kur mūsų laukė pakiliai nusiteikęs dieveniškiečių būrelis. Persirengdami ankštame kambarėlyje aplamdėme vienas kitam šonus, tačiau plačių šypsenų tai nesusiaurino. Sutartinių gausa, šokių įvairovė ir instrumentinės muzikos skambesys suklusti vertė ir senyvus, ir ant kėdės vos užsilipančius bendruomenės narius. Spalvingą programą vainikavo bendra giesmė, kuria neramumų ir karinių konfliktų kamuojamam pasauliui prašėme taikos. Po koncerto sėdome prie bendro stalo, kur mūsų studentiškus pilvus džiugino ir bendrystės ryšį stiprinti skatino sotūs pietūs. Tradiciškai daina padėkoję už svetingumą patraukėme atgal, sostinės link.
Štai taip dvi dienas švęsdami mūsų laisvės gimtadienį mes buvome laimingi. Juk laisvė yra tada, kai supranti, kad būti yra daugiau nei turėti. Kai gali turėti visą pasaulį, bet renkiesi tik tai, kuo tiki ir ką myli. Laisvė tikrai turi savo skonį ir didžiausia jos vertybė, kad tie skoniai – kiekvienam skirtingi. Vienodai pilkų batų laikai baigėsi, o spalvų, kvapų ir garsų begalybėje nebereikia kovoti dėl išlikimo. Šiandien kiekvieno mūsų unikalus ir kartu visų bendras siekis – kurti klestinčią, kvepiančią ir spalvingą ateities Lietuvą! Ačiū, kad esi, mūsų pavasari, mūsų laisve! Vardan Tos!
Jonas