Naujienos

Dar likus savaitei, o gal ir daugiau, iki Jurginių šventės Palangoje, ratiliokai tradicinės kelionės į pajūrį nekantraudami laukė. Nors gali būti, kad tai tik mano, naujokės, akys tą iš vidaus kylantį nekantrumą ir kituose bandė įžvelgti. Kad ir kaip bebūtų, balandžio 20–22 dienos žadėjo naujovę – pirmąją man išvyką su ansambliu; iki tol dar laukė trečiadienio koncertas Signatarų namuose.

 

Taigi trečiadienio vakaras ratiliokus sukvietė į ansamblietės Ainės Ramonaitės paskaitą apie etnokultūrinį judėjimą sovietmečiu. Auditorija susirinko nors ir negausi, bet suinteresuota – po pranešimo ilgai netilo diskusija, o renginį pabaigėme koncertu. Visgi folkloristų auditorijoje koncertas įgavo kitokią nei įprasta reikšmę, kurią puikiai užčiuopė ir prieš pradedant dainuoti įvardijo Damilė: susirinkome ne pakoncertuoti, parodyti ar pasirodyti – dainavimas ir kitos tautosakos išraiškos skirtos būti, būti tikriems, gyventi jomis; todėl tądien pasirinktos vienos mieliausių dainų, jas su mumis dainuoti kvietėme ir visus buvusius salėje. Koncertas priminė, kad folkloras – kasdienio gyvenimo išraiška, kylanti iš žmogaus, susišaukianti su juo ir jam artima. Taip šis vakaras tarsi davė toną ir savaitgalio išvykai į Jurginių šventę.

 

 

Minėtasis nusiteikimas Jurginių savaitgalį pasiteisino ir netgi sustiprėjo. Penktadienio vakarą kas traukiniu, o kas automobiliais pajudėjo Palangos link. Ją pasiekę vėlų vakarą, tradiciškai traukėme pamatyti jūros, ten, virš tilto kybant jaunam mėnuliui, dainavome ir žaidėme žaidimus, kad nesušaltume.

 

Šeštadieniui išaušus ruošėmės, puošėmės, o popiet ir pradėjome Jurginių festivalį. Vyksmo daug: eisenos muzika ir šokiai, dainos ir rateliai Birutės parke, mirguliuoja paletė spalvų sijonuose, sermėgose, skarose ir kaklaskarėse. Tikrai Jurgis atrakino žemę: saulė pliekė negailėdama, nesislapstydama, margindama sprogusius medžius, lyg bandydama atkartoti visų sijonų raštus.

 

Sekmadienį popiet, vėl atsidūrę ant Birutės kalno, dalyvavome Mišiose, giedojome giesmes ir džiaugėmės – vieni kitų buvimu, nenustojančia žybsėti saule, kartu ir pakilia šventės pabaigos nuotaika, neblėstančia dėl oro, šaunių žmonių aplink ir jau patirtų įspūdžių.

 

 

Jurginių savaitgalis virto dainų savaitgaliu: nuo Birutės kalno ne tik Baltijos pro medžius žvalgėmės, bet ir dainomis sveikinome „Mėguvos“ ansamblį, švenčiantį 30-metį. Dainavome pajūry – šeštadienį vakarop sveikinome savo dainomis jūrą, aplinkui smėlį keliant jodinėjamiems žirgams. Dainavome eidami J. Basanavičiaus ir kitomis gatvėmis, po naktišokių kopose, dainavome klausydamiesi vedančio balso ir jūros šniokštimo. Ir grįžome, matyt, dėl to visi bent šiek tiek gyvybingesni: prikelta žaluma ir išdainuotas vidus turi sąsajų, tikrai sakau.

 

Štai koks keistas, naujas, artimas ir toks geras buvimas su ratiliokais.