Naujienos

Mindaugas, 1 kurso Informacinių sistemų inžinerijos bakalaurantas:

Visų pirma – sveikinimai su π diena ir taip pat pavėluoti sveikinimai visoms skaitytojoms – šį tekstuką pradėjau rašyti vėlų, vėjuotą, bet įkvepiantį kovo 8-osios vakarą. Savo pasakojimą skelsiu į dvi dalis: kaip atėjau į MIF’ą ir „Ratilio“ ir kaip viskas klojosi įsiliejus į „Ratilio“ veiklą.

Iki apsisprendimo gyvenimą dedikuoti IT sektoriui mintyse dūzgė begalės profesijų pavadinimų, su kurių atstovais bandžiau tapatintis: bankininkai, aktoriai, profesionalūs virtuvės šefai, medijos žmonės, gydytojai... Tiesą sakant, jei ne neigiamų emocijų banga, kuri užklupo susipažinus su 11-os klasės chemijos kursu, tikriausiai būčiau pasirinkęs ilgą gydytojo profesijos kelią, nes iš prigimties jaučiu didelį džiaugsmą galėdamas padėti žmonėms. Supratęs, kad toks gyvenimas ne man, atsigręžiau į kitą savo aistrą: kompiuterinius žaidimus ir apskritai darbą su kompiuteriu. Pradėjau koncentruoti savo jėgas ties tiksliaisiais mokslais; pasikonsultavęs su būsimais kuratoriais ir jau studijuojančiais bičiuliais įstojau į MIF informacinių sistemų inžinerijos studijas, ir štai, prieš mano akis jau ir integracinė savaitė – labai malonus laikotarpis, kurio metu ir susipažinau su „Ratilio“. Gerai neprisimenu, kokios dainos buvo dainuojamos per pristatymą, bet labai gerai pamenu, kaip keistai skambėjo pirmąkart išgirsta rylos melodija ir koks pasiryžęs buvau nueiti į perklausą. Po pristatymo iškart puoliau skambinti savo buvusiai muzikos mokytojai – ieškojau tinkamų dainų. Galima pasakyti, kad jaučiausi truputį išsigandęs, nes jau buvau spėjęs pasirinkti informacijos apie „Ratilio“ ir puikiai supratau, kad visa tai yra kur kas daugiau nei tik folkloro ansamblis. Atėjus į perklausą visas nerimas dingo, ir tapau „Ratilio“ dalimi.

Tačiau pradžia nebuvo tokia lengva, kaip tikėjausi. Mano supratimas apie dainavimą subliuško iškart po to, kai pirmą kartą reikėjo dainuoti dainą, kurią kas nors užveda. Buvau pripratęs prie tokio dainavimo, kur vos ne kiekvienas „eina tik už save“, bet turėjau kuo greičiau pamesti šią mąstyseną ir išmokti ne dainuoti, o klausytis. Taip, klausytis. Na, o kaip reikia išmokti klausytis? Vienas veiksmingiausių būdų, kurį naudojau ir pats – susipažinti su dainos žodžiais, jei kas siūlo lapą su tekstu – atsisakyti ir jau tada tiesiog dainuoti, klausantis, kaip tą dainą dainuoja kiti. Taip darant galima išgirsti ne tik žodžius, kurie neįsiminė, bet daugiau dėmesio skirti ir „rūbui“ – balsui, kuris tuos žodžius aprengia. Taigi dainuoti-klausyti išmokau, bet reikia išmokti ir šokti. 11-oje ir 12-oje klasėse lankiau tautinius ir modernius šokius, todėl atėjęs į „Ratilio“ mąsčiau, kad problemų neturėtų būti bent su šokiais. Galima sakyti, kad į galvą buvau įsikalęs tai, kad tautiniai šokiai == folkloro šokiai. Sunkiuoju būdu išmokau, kad taip galvoti yra LABAI blogai. Teko iš naujo išmokti, kaip reikia šokti atsipalaidavus, bet tuo pačiu ir pajusti, kaip kiekvienas žingsnis, kiekvienas tryptelėjimas pereina per visą kūną. Esu labai dėkingas Godai, kuri visiems priminė pagrindinius polkos ir kitų šokių žingsnius. Galiu drąsiai teigti, kad šokti dar neišmokau, užtat labai stengiuosi ir gal po metelių ar kelių jau galėsiu kažką parodyti. Aišku, „Ratilio“ nėra vien dainos, šokiai ir renginiai, kuriuose nedalyvavau beveik visą pirmą pusmetį ir trumpam buvau tapęs niekur nedalyvaujančios kompanijos nariu (tokios jau seniai nebėra). „Ratilio“ yra žmonės. Žmonės, kurie man yra tarsi antra šeima. Kad esu bendruomenės narys labiausiai pajutau kalėdinio „Ratilio“ vakarėlio metu: vienas didelis stalas, bendros dainos, sveikinimai... Būtent po šio vakaro, o ypač po pokalbio su vienu ratilioku (jo vardą ir pavardę išlaikysiu sekretnia) supratau, kiek daug praradau nedalyvaudamas renginiuose pirmo semestro metu ir tai, kad laiko jiems visada buvo, tik „nemokėjau susidėlioti prioritetų“. Po vakarėlio iškart prisijungiau prie vasario renginių vajaus – jau spėjau atšvęsti ketverias Užgavėnes, o su „Ratilio“ MIF’iečiais MIF’e suorganizavome ir Užgavėnių vaikštynes – rinkome studentų nusiskundimus, triukšmavome paskaitų metu, kvietėme visus į didžiąsias VU Užgavėnes. Išskirti reikėtų ir kovo 11-osios koncertą Jonų bažnyčioje. Šis koncertas man buvo visiškai nauja patirtis, nes pirmąkart atkreipiau dėmesį į senjorus ir senjoritas, svarbią mūsų žiūrovų dalį. Dainuojant partizanų ir laisvės kovų dainas šių žmonių veidai tiesiog švytėjo – buvo aišku, kad šios dainos ir jų keliami atsiminimai jiems išliko svarbūs iki pat šių dienų.

Šį tekstuką norėčiau pabaigti palinkėjimu visiems ateities skaitytojams, kurie dabar galvoja, ar verta prisijungti prie mūsų ansamblio. Įsilieti į „Ratilio“ buvo geriausias mano priimtas sprendimas studijuojant MIF’e. Per visą nuostabų laiką nuo rugsėjo vidurio iki šios πragų dienos mano gyvenimas tapo įdomesnis nⁿ kartų, kur n yra skaičius skaitmenų, esančių po kablelio pilnoje π išraiškoje. Tokios pat ir tik geresnės patirties linkiu ir jums.

Sigita, Statistikos bakalaurė:

Matematikos ir informatikos fakultetą baigiau prieš beveik šešerius metus, bet studijų metais neteko girdėti, kad egzistuoja VU folkloro ansamblis. Pirmo šių metų kovo šeštadienio rytą lipdama į Didžiąją aulą pasiimti tautinio kostiumo Kaziuko mugės pasirodymui jaučiausi labai keistai... Prisiminiau tuos kelis pavasarius, kai į Aulos užkulisius tipendavau primatuoti kostiumų MIDI Roko Operos aktoriams, mat bakalauro metais į studentišką kultūrinį veiksmą įsitraukdavau kaip kostiumininkė. O štai dabar ėjau link „Ratilio“ rūbinės kostiumo sau ir girdėjau kaip MIF’o studentai repetuoja šiųmetinei Roko Operai, kurios net pavadinimo nežinau... 

Kaip ten sakoma: viskam savas metas. Nepamenu tikslios dienos, bet labai svarbus lūžio momentas mano gyvenime buvo tradicinio ir tautinio šokio skirtumo išgryninimas. Panašiai kaip kažkurioje klasėje buvo atvertos akys, kad yra ne tik teigiami, bet ir neigiami skaičiai... Ir tikriausiai ir iki tol jaučiau, kad pasiskolinti žaislą nėra taip smagu, kaip jį pačiai turėti, o gal net kitam paskolinti... Taip ir su šokiu: atrodo, ta pati polka ar valsas, bet kartais žiūrisi/jaučiasi kaip savas, o kartais – kaip svetimas šokis... Nesakau, kad kažkuris geresnis ar blogesnis, tiesiog man pačiai ryšys su marga savo tautos istorija, pasaulėžiūra daug tvirčiau mezgasi per neapgenėtus, nesustyguotus menus. Labai džiaugiuos ir esu dėkinga, kad su ratiliokais galiu išgyventi grynąjį folklorą.

Ignas, 1 kurso Informacinių sistemų inžinerijos bakalaurantas:

Folklorą atradau prieš dvejus metus ir, nors iš pradžių buvo labai keista ir neįprasta, mane jis užkabino ir nepaleidžia iki šiol. Žavėjo ir dainos, ir šokiai, ir senosios tradicijos, į kurias dabar galiu pažvelgti pro kitokią prizmę. Anksčiau net nebūčiau pagalvojęs, jog lietuvių folkloras gali būti toks gilus ir įdomus. Tuo metu pradėjau domėtis tradiciniu muzikavimu (ypač dumpliniais instrumentais), jis man iki šiolei labai patinka – pagroju vakaronėse, naktišokiuose, o dabar mokausi groti „Ratilio“.

Kalbant apie ansamblį, jau prieš metus žinojau, kad stosiu į MIF’ą, o kartu tapsiu ir „Ratilio“ nariu. Informacinių sistemų inžinerija ir „Ratilio“ iš pirmo žvilgsnio labai nesuderinami dalykai – juk informatikos moksluose viskas yra tikslu, apibrėžta taisyklėmis ir dėsniais, o folklore viskas laisva, gyva, nevaržoma. Bet ir panašumų galima surasti. Tiek informatikoje, tiek folklore palikta vietos kūrybai – nėra nieko smagiau kaip parašyti greičiausiai veikiančią programą ar sukurti kiečiausią instrumentinę improvizaciją.

„Ratilio“ – tai ansamblis, kuriame kiekvienas yra svarbus bei laukiamas. Čia susipažinau su daugybe įdomių žmonių, visi saviti, skirtingi, su įvairiomis pasaulėžiūromis, bet visus vienija bendra tradicijų puoselėjimo idėja. Visai neseniai praėjusi Kovo 11-osios šventė priminė, kodėl svarbu būti vieningiems, vertinti tai, ką dabar turime, ir niekada nepamiršti praeities. Niekas manęs neįkvepia taip, kaip per mūsų koncertą ašarą nubraukęs partizanas. Ir nors mes patys ne iki galo suprantame, ką šiems valstybės gynėjams teko išgyventi, dainų dėka galime dalelę to pajausti ir įvertinti, kokį didį darbą šie žmonės padarė, kad dabar turėtume nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dėl to ir norėčiau visiems palinkėti, kad šiame moderniame, technologijų pertekusiame amžiuje nepamirštume atsigręžti į praeitį, juk ten slypi mūsų šaknys, tradicijos, istorija, o to pamiršti negalime.

Milda, 4 kurso Ekonometrijos bakalaurantė:

Į MIF’ą stojau iš dalies dėl to, kad niekad nemėgau ir nemokėjau rašyti; o kai paprašo dar ir kokią sąsają tarp folkloro ir matematikos sugalvot, tai mano atsakymas gana paprastas – yra toks bendrųjų universitetinių studijų dalykas pavadinimu Muzika ir Matematika (žinau, kad tos didžiosios raidės ten neturėtų būti, bet kitaip rašyti nežadu), kur gerb. G. Alkauskas aiškina sąsajas tarp šių dalykų – galima atsiverst literatūros sąrašą ir sužinot (kadangi be liaudies muzikos daugiau apie folklorą nieko neišmanau, tai naudojuosi tuo, kad folklorinė muzika yra muzikos aibės poaibis). Iš šių paskaitų man gerai įsiminė vienas dalykas, kuris šiek tiek susijęs su folkloru. Buvo priminta, kad pustonyje yra dar (mano spėjimu, begalybė, bet žmonės, geriau išmanantys fiziką, galimai prieštarautų) garsų; tai galima susieti su sutartinėmis, tiksliau su ta, kuri dėl savo ypač niūraus ir užburiančio skambesio yra mano mėgstamiausia – „Rotile, ratilėl’, ratilio“, nes ten visas džiaugsmas yra toje natoje, kuri turi būti netiksliai intonuojama, „tamsesnė“, kad būtų gražu ir taip, kaip turi būti. Tačiau meilė muzikai nėra priežastis lankyti „Ratilio“, nes Universitete erdvės ir progų muzikavimui tikrai netrūksta, o ir priežasčių, kodėl išskirtinai MIF’o studentus turėtų traukti daudytės, galiopai ir daugiabalsės žemaitiškos dainos aš nežinau ir abejoju jų egzistavimu. Aš tik galiu už save pasidžiaugti, kad nepabijojau ir atėjau į „Ratilio“, nes ansamblis davė ne tik puikių draugų, bet ir tą žinių dalijimosi, diskusijų kultūrą, kurios aš tikėjausi stodama į Vilniaus universitetą.

Adelė, Matematikos doktorantė:

Stodama į universitetą aiškiai žinojau, kad eisiu į „Ratilio“. Pasirinkimas nebuvo sunkus: folkloras man buvo artimas nuo mažumės, muzikos mokyklos ansamblį išaugau drauge su mokykla, o iš jau studentiškų kolektyvų nuo seno buvo žinomi du – „Poringė“ ir „Ratilio“. Savo universiteto ansamblis, žinoma, nusvėrė. Jau pirmoje repeticijoje supratau, kad pasirinkau teisingai: kai iki pirštų galiukų nutvilkė pirmoji daina. Nebeprisimenu, kokia ji buvo, bet įtariu, kad žemaitiška: galingai sugaudė balsai, visai kaip jau nuo vaikystės girdėtas tėvų ansamblio derėjimas.

Tiesa, kelias iki pirmosios repeticijos užtruko. Pirmieji metai MIF’e (nemaišyti su Vilniaus universitetu :D) tapo rimtu išbandymu. Ne tik dėl to, kad Matematika bei jos taikymai nė iš tolo nepanašu buvo į tai, ką įsivaizdavau baigdama mokyklą. Tie, kam „patinka skaičiai“, jau pirmomis dienomis turėjo meilę matematikai sumąstyti iš naujo – šioje skaičių nebuvo. O ir rūmai, toli nuo išsvajotų Centrinių, gyveno nuosavą – įdomų, bet visai kitokį nei senoji Universiteto dvasia – gyvenimą. Tad ir susipažinimas su visiškai nauja ir kitokia tvarka bei kultūra truko visus metus. Bet antraisiais nusprendžiau – dabar jau metas. Ir šis sprendimas likusius studijų metus (kurie ir baigėsi, ir dar tęsiasi) apvertė aukštyn kojom.

Po kiek daugiau nei septynerių metų čia drįstu sakyti, kad „Ratilio“ – bene geriausia, kas man gyvenime yra nutikę. Čia sutikau bendraminčius ir draugus, čia visomis spalvomis atsiskleidė laisvalaikis, net darbą gavau čia. Ansamblis papildė iššūkių pilnas studijas, laužiančias galvą, visiškai kitokia, naują kvėpavimą duodančia veikla. Ne veltui gan greitai jis tapo ir prioritetiniu pasirinkimu darbų ir mokslų eilėje. Turbūt todėl ne tik pirmadieniais ir trečiadieniais, bet ir ne šiokią dieną ir dabar nesudvejoju, kur norėčiau būti – nes kur geriau švęsti gyvenimą, laisvę ir Lietuvą, jei ne čia?