Ką tik įžengėme į Didžiąją savaitę – laiką, skirtą pasiruošti šv. Velykoms. Ji prasideda Verbinėmis – tą dieną Kristus įjojo Jeruzalėn, ir jam po kojomis žmonės klojo palmių šakas. Lietuviškoje tradicijoje, pasak etnologės P. Dundulienės, bibliniai įvykiai buvo susieti su archajiškuoju medžių kultu, mat buvo pinamos rykštelės iš besiskleidžiančių žilvičio, beržo, kadagio ir kitų medžių ar krūmų šakų1. Šiomis rykštelėmis ankstyvą Verbų sekmadienį lietuviai stengdavosi išplakti visus šeimos narius, kad šie sveiki ir laimingi būtų. Plakdami sakydavo: Ne aš mušu, rykštė muša, patol muš, kolei suluš2. Verbas saugodavo ir laikydavo trobose, kad tuos namus aplenktų visokios negandos ir perkūnijos.
Velykinio laikotarpio, arba Didžiosios savaitės, papročiuose, kaip ir daugelyje kitų kalendorinių švenčių, dominuoja trys pagrindiniai elementai – vanduo, ugnis ir žemė.
Kaimiškojoje tradicijoje Didžiojo ketvirtadienio rytą žmonės eidavo praustis upėse, ežeruose ar šaltiniuose tikėdami, kad taip išvengs visokių ligų, sergantieji odos ligomis nusiprausę tikėdavosi pasveikti. Taip pat tą dieną būdavo stengiamasi išvalyti namus, iššluoti kiemą, išsiperti pirtyje. Vandeniui visuomet buvo suteikiama magiškoji, valomoji galia. Krikščioniškame apeigyne Didysis ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės priminimas – rimties ir susikaupimo, kontempliacijos metas. Kaime taip pat sakydavo, kad Didžiąją savaitę negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti.
Didįjį penktadienį vengta sunkių darbų – jį skirdavo burtams, maginiams veiksmams. Įdomu, jog daugelį pasaulio ar gamtos reiškinių liaudis mėgindavo paveikti įvairiais veiksmais panašumo, analogijos principu, pavyzdžiui, tą dieną neskalbiama kultuve, nemalama girnomis, kad perkūnas į namus netrenktų (garso analogija), Didįjį ketvirtadienį visur bėgini laksto, kad pirmi tame kaime visus darbus per metus nudirbtų (greitumo, pirmumo analogija), nešukuojami plaukai, kad vištos ežių neišdraskytų, ir pan.
Didįjį šeštadienį žmonės stengdavosi nieko neskolinti ir nesiskolinti – tikėdavo, jog skolindami iš namų išnešią javų derlių ir skalsą. Plačiai buvo žinomas paprotys kūrenti laužus, deginti šiaudų kūlius. Žmonės tikėdavo valomąja bei apsaugine ugnies galia – ugnis atbaido piktas dvasias, velnius bei raganas; taip pat senovėje ugniai aukodavo. Ilgainiui ši tradicija, veikiama katalikybės, persikėlė į bažnyčią: per apeigas pašventintą ugnį tikintieji stengdavosi kuo greičiau parsigabenti namo ir ja iš naujo užkurti židinį, taip į namus vildavosi parnešti gerovę. Taip pat šventindavo ir vandenį, kuriuo vėliau grįžę šlakstydavo namų kampus, gyvulius, laukus – kad atbaidytų piktąsias dvasias. Tą dieną buvo tikima, kad kas pirmas grįš iš bažnyčios į namus, tas greičiausiai užbaigs visus laukų darbus ir to javai geriausiai augsią.
Na, o ką gi valgydavo po mišių susirinkusieji prie stalo? Tuometinį valgiaraštį sudarė, žinoma, marginti kiaušiniai, kiaulienos patiekalai, kopūstienė, velykinis pyragas, vėliau atsirado paprotys iš sviesto suformuoti avinėlį, kaip atpirkimo simbolį. Visus patiekalus apkaišydavo žalumynais arba greta padėdavo dubenėlį su daigintais javais, kaip augmenijos vegetacijos, klestėjimo ir sėkmingo derliaus linkėjimą. Būdavo toks paprotys vyriausiajam šeimos nariui nulupti pirmąjį kiaušinį ir jį padalinti į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi šeimos narių, taip linkint jiems skalsos. Anot P. Dundulienės, kiaušiniai daugelyje pasaulio šalių simbolizuoja gyvybę, atsinaujinimą, prisikėlimą, vegetaciją, vaisingumą3. Todėl nestebina tai, jog margučiai buvo pagrindinis patiekalas ir didelę simbolinę, net maginę reikšmę turintis atributas. Ne be reikalo daugelis margučių juodos spalvos, juk juoda spalva – tai žemės bei lietuvių žemės ir vaisingumo deivės Žemynos spalva. Kiaušinius dažydavo įvairiomis žolelėmis, žieve, margindavo vašku arba skutinėdavo peiliuku. Visi margučiuose atvaizduojami simboliai – susiję su dangaus kūnais (ypač saule), augmenija – turėjo ir maginę prasmę, kuri buvo labai svarbi žemdirbių kultūrose, kuriose žemė – pagrindinis maitintojas.
Velykų pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Juos taip vadino pagal velykinių dainų priedainį ei, lalo. Vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika, vandens laistymu; ypač taikydavosi į merginas, linkėdami, kad jų linai kuo aukštesni augtų.
Mažiausieji visuomet laukdavo atvykstančios Velykų bobutės: Velykų šeštadienio vakare vyresnieji liepia vaikams pakabinti po palangėmis krestelius. Rytą vaikai atsikėlę randa krestelį pridėtą kiaušinių, tai neva Velykų bobutė atvežusi. Žinoma, pilnus krestelius randa tik geri vaikai. Velykų bobutė paprastai važiuojanti gražiu mažučiu vaško arkliuku, gražiame vežimėlyje, kuris pilnas pridėtas kiaušinių4. Sakydavo, jog ji prieš saulės tekėjimą važiuoja, kad neištirptų jos vaškiniai arkliukai, kuriuos pasikinkiusi ji keliauja cukriniame vežimaityje.
Antrąją Velykų dieną vaikai, dažnai ir suaugusieji, eidavo kiaušiniauti, lankyti vieni kitus, vaišintis. Rokiškyje mažieji sakydavo: Aš, mažas bernelis kaip pupų pėdelis, sėdėjau ant kelmelio. Jojo Viešpats Jėzus, išmetė rūtų kvietkelį, ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. U-tu-tu nušalau, nuėjau ant šv. Joną, davė man šiaudų žiponą, nuėjau ant Jeruzolimo miestą, davė kiaušinių ir sviesto5. Kitur atvykę pas kaimynus stovėdavo tarpdury, įsikišę mažąjį pirštelį į burną, taip rodydami, jog laukia dovanų kiaušinių.
Trečioji Velykų diena vadinta Ledų diena; ją nieko nedirbdavo, kad ledai javų neišmuštų. Tai ir jaunimo diena. Vaikinai merginas tą dieną taip pat laistydavo vandeniu, netgi įmesdavo vandenin – ir laimės linkėdami, ir sau pačias rinkdamiesi. Būdavo įprasta, kaip ir visą šventinį pavasario laikotarpį, eiti suptis, dainuojant sūpuoklines dainas. Supimasis – simbolinis veiksmas; stengdavosi išsisupti kuo smarkiau, kad linai geriau augtų.
Raginame ir jus šį laikotarpį neskubėti, ramiai pasiruošti šventėms, patiems pasigaminti gėrybių stalui, prisiminti tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą šeimose, išmokti velykinių dainų, žaidimų, eiti suptis, laistytis vandeniu ir gero vieni kitiems linkėti!
Ieva
