Liepos 31–rugpjūčio 4 dienomis vykusioje XVI Tradicinių šokių stovykloje (TŠS) ratiliokai vėl buvo gausiausiai atstovaujantys savo ansambliui. Jau tapo tradicija kasmet rugpjūčio pirmąjį savaitgalį vykti vis į kitą šalies kraštą mokytis šokių ir linksmintis naktišokiuose. Tiesa, šiųmetė stovykla pirmą kartą rengta toje pačioje vietoje kaip ir pernai – Aukštaitijoje, poilsiavietėje prie Pailgio ežero. Man tai buvo antroji stovykla, tačiau šįkart joje dalyvavau kaip muzikantė. Ratiliokams irgi buvo naujų patirčių, kadangi šiemet čia ne tik linksminomės, bet ir vedėme šokių mokymus.
XVI TŠS nustebino užsienietiškų šokių gausa. Tai davė galimybę susipažinti ne tik su kitų šalių šokiais, bet ir su jų sklaida, vakaronių papročiais, bei pasišnekėti su tradicinių šokių atgaivinimo iniciatoriais iš kitų Europos vietų. Balfolk šokių mokymus pradėjo ratiliokė Goda, o tęsė čekas Mikuláš Bryan. Iš Suomijos atvykęs bretonas (ratiliokų pažįstamas iš kitų tarptautinių festivalių) Vincent Laine su dviem iš Bretanės atkeliavusiais muzikantais vedė Bretanės šokių mokymus. Balfolk šokiai tradicinių šokių klube jau žinomi ir ganėtinai paplitę, tad labiausiai nustebinę mokymai tikriausiai buvo bliuzo, kuriuos vedė Mikuláš. Nors kai kurie šokėjai smalsiai sutiko šį nepažįstamą žanrą, kiti kiek kreivai ir nepatogiai žiūrėjo į neįprastai arti reikalaujančius susiglausti ekstensyvius klubų judesius, taip nebūdingus mūsų įprastiems lietuviškiems šokiams. Užtat ratiliokai patogiai jautėsi Mažosios Lietuvos regiono šokių mokymuose, kuriuos, padedama ansamblio (ir ypač entuziastingų šiųmetinių naujokų, kuriems Mėmelio keturkinkis buvo metų hitas), vedė „Ratilio“ seniūnė Modesta.
Tiek laiko praleisdami kartu (ne tik stovykloje, bet ir repeticijų bei koncertų gausoje) išsiugdėme, kaip patys juokavome, bendruomeniškumo talentą, kurį demonstravome stovyklos Talentų vakare pasivadinę „Oilitar“ slapyvardžiu. Iš tiesų bendruomeniškumas buvo justi visos stovyklos metu, bendrai pietaujant, mokantis amatų (populiariausias tarp ratiliokų buvo mezgimas), vieniems kitus šokdinant vakaronėse ir galiausiai paryčiais sušalus šokių aikštelėje dalijantis pledais.
Šokių stovykla jau neatsiejama nuo ratiliokiško metų rato – čia šokame, grojame, mokome kitus, netgi prisidedame prie stovyklos įgyvendinimo savanoriaudami. Tradicinių šokių klubas ir jo organizuojama stovykla padeda šiandien nukelti folklorą nuo scenos, ten patupdytą prieš kelis dešimtmečius, ir jauniems žmonėms jį atrasti savo smagia patirtimi kaip laisvalaikio leidimo būdą – ką padaryti ne visada pavyksta vien folkloro ansamblio veikloje. Šitaip tapdamas gyvas, tradicinis šokis ir sutraukia šimtus žmonių, taip pat ir didžiąją dalį (manytum, folkloro jau ir taip persisotinusio) „Ratilio“ jaunimo.
Tekstas – Veronika, nuotraukos – Julita, Augustas, Barbora ir Algimantas Baltūsis
Įspūdžiais dalijasi ansamblietė Barbora:
Su gausiu ratiliokų būriu dalyvavome Tradicinių šokių stovykloje prie Pailgio ežero. Pirmą kartą dalyvavau tokioje stovykloje, bet tikrai ne paskutinį. Dieną rimtai mokėmės, o vakaronėse linksmai trypėm iki paryčių – miego mažiau nei per sesiją, bet užtat kaip smagu! Sušilę eidavome atsigaivinti į šalia esantį ežerą, o per pertraukas turėjome galimybę susipažinti su įvairiais amatais. Daugelis vaikščiojo pasipuošę savo rankų darbu: žalvariniais žiedais, apyrankėmis ir pakabukais, savo nuaustomis juostomis.
Daug dalykų stovykloje mane žavėjo. Pavyzdžiui, visur skambanti muzika – kas repetuoja vakaronei, kas šiaip susėdę dainuoja, kas mokosi groti. Einant per stovyklą iš skirtingų kampų būdavo girdėti švelnios melodijos. Taip pat įsiminė stovykloje išgyventa bendrystė ir jaukumas. Vienos gražiausių akimirkų buvo vakaras susėdus aplink laužą, klausantis Laimučio Vasilevičiaus pasakų: visi jaukiai įsitaisę, kai kurie audė juostas, pynė virvutes – jausmas lyg namuos. Taip pat nepamirštamas bendrumas tarp ratiliokų – praeidami nusišypso, pakalbina, laisvu laiku (kad ir prie stalo valgykloje) dainuoja, kartu šoka. Gera žinoti, kokiai nuostabiai šeimai priklausai!
