2019-iesiems metams einant į pabaigą, „Ratilio“ skuba pasidalinti gruodžio mėnesį įvykusių renginių įspūdžiais.
Gruodžio 13-osios rytą ratiliokai išsiruošė į dviejų dienų „turą“ po Mažąją Lietuvą. Visą kelią iki Klaipėdos autobuse netilo dainos ir juokas. LMTA Klaipėdos fakultete pristatyta mitologinių dainų programa „Mėnesio svodba“, mums, naujiesiems ratiliokams, buvo pirmasis rimtas pasirodymas. Nepamenu, kada buvau jautusi tokį malonų jaudulį. Atrodo, nors ir baugu ir ne tokią natą sugroti, ir dainų eigą pamiršti, bet tiesiog spirgi iš džiaugsmo, kad jau tuoj tuoj žengsi į sceną. Koncerto pradžioje nuskambanti instrumentinė sutartinė įveda tartum į kokią apeigą, magišką ritualą ir nepaleidžia net nulipus nuo scenos. Neįmanoma neįsitraukti į Mėnužio meilės istoriją, neįsivaizduoti „pailsėlį atnešančios“ saulės, nebūti užliūliuotam sutartinių gaudesio. Viskas aplink išnyksta, pamiršti, kad tai tik koncertas, ir leidiesi užburiamas mitologinių dainų. Net ir pasibaigus koncertui, neskubėjome išsiskirstyti – kartu su atėjusiaisiais dainavome advento dainas. Džiaugėmės klaipėdiškiams padovanoję ramybės, o atgal gavę daug šiltų emocijų.
Išaušus šeštadienio rytui suskubome į krepšius krauti lauktuvių: baronkų skylukių, gražiausių debesėlių, šelmiškų šypsenų, ir išvykome į Pagėgiuose vykusį Žąsų turgų. Čia ne tik pabendravome su iš tarpukario atvykusiais pasieniečiais, bet ir pasivaišinome žąsų kraujo švarczupe. O kur dar visos smagios turgaus dainos, pasakojimai, minklės ir šokiai su vietiniais gyventojais. Negana to, šventės šeimininkai mums ir žąsį krepšelin įdėjo!
Ir kai galvoji, kad visos geros emocijos jau patirtos, o geresnių koncertų ir mielesnio laiko su ratiliokais (na, bent jau šiais metais) nebebus, ateina antrasis „Mėnesio svodbos“ koncertas. Tik šįkart – VU planetariume. Repeticijos, ilgas instrumentų derinimas, įsiklausymas, kad girdėtum ne tik save, bet ir šalia esantį – įdėtos pastangos atsipirko. Gaubianti prieblanda ir virš mūsų besikeičiantys kosmoso vaizdai tik dar labiau sustiprino mitologinių dainų magiją. Besisukančios žvaigždės krito ant kiekvieno iš mūsų, palytėjo ir laimino. O dainuojant paskutinę dainą viskas taip gaudė ir skambėjo, kad, pažvelgus į šalia stovinčių ratiliokų akis, kaupėsi ašaros. Planetariumo kupolo skliaute pasirodžius Grįžulo ratams spaudė širdį, nes atrodė, jog dabar šilta vasaros naktis, aš namie, o pro ąžuolą kyla pirmosios žvaigždės. Ir net įsijungus šviesoms, šis jausmas neapleido. Nuoširdžiai žibančios ratiliokų akys ir šilti apsikabinimai yra įrodymas, kokią stiprią galią turi bendra daina ir buvimas drauge. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip gera būti vienos didelės „Ratilio“ šeimos dalimi.
Suvalgę kalėdinę žąsį ir daug prisidainavę, ruošiamės šventėms. Šių metų darbai baigti, tačiau idėjų klodai neišsemti. Linkėdami šiltų ir jaukių švenčių, atsisveikiname. Iki greitų susitikimų naujais metais!
Rašė Gabrielė, fotografavo V. Petrikas ir B. Skirgailaitė
