Dabar, kai Naujieji metai atėjo pagal, ko gero, visus kalendorius (argi naujas metų ratas ne pavasarį, taigi nuo Užgavėnių, pradeda riedėti?), galima ir ratilio.lt svetainei pražydėti naujais tekstais. „Ratilio“ tikrai ne žiemos miegu miegojo – tokią „žiemą“ nė neįmigsi, kaip žurnalistams per Užgavėnes skundėsi meška persirengusi Indrė, o juk ratiliokams šiaip ar taip visada darbymetis. 2020-ųjų pradžia – ne išimtis; apie ją – keliais raktiniais žodžiais.
Dunojėlin. Sausis buvo ypač gražus gilinimosi į dzūkų dainavimo tradiciją (ir save) mėnuo. Gražus jis buvo, manau, ne tik ansamblio dzūkams, iš dūšios traukiantiems Žiūrų kaimo dainas ar vingiuojantiems pažįstamas kaip gimtieji takeliukai P. Zalansko melodijas, bet ir visiems, kurie įdėmiai klausėsi pateikėjų įrašų, rinkosi sau mielą ir mokėsi atlikti solo. Atrasti savo balsą tradicijoje ir pasirodyti, koks esi, gali būti nemenkas iššūkis, tačiau ir labai vertinga patirtis: viena, kaip folkloro atlikėjui, kuris neišvengiamai užmezga asmeninį santykį su daina, o per ją naujai veriasi ir kita tautosaka, antra, kaip asmenybei, kuri ūgteli išdrįsusi žvilgtelti į save ir pakvietusi į ją žvilgtelti kitus.
Jaudulys. Lavintą drąsą teko demonstruoti visai netrukus. Sausakimšoje Tamošaičių galerijos „Židinys“ salytėje greit pritrūko oro jau ir taip besijaudinančiam „Ratilio“ šešetukui – kūriniai reikalaujantys susikaupimo, o ir menkiausias krustelėjimas matomas dėmesingų pirštinių ir riešinių mezgėjų akių. Ir visgi, nors atlikėjai linkę graužtis dėl kokios kliurkos, išsinešiau skaidrumo pojūtį – Klaipėdos karšto unisonas pasirodė toks tyras, kad akimirką sutrikau, ar čia aš viena dainuoju, ar jau mes visi, o žemaičių akordai nuskambėjo aiškiai kaip fanfaros – ačiū bičiuliams už dainavimo malonumą! Kitą savaitę širdis spurdėjo jau visam ratiliokų būriui, Filharmonijos salėje laukiančiam pirmosios šalies poros. Neįsivaizduoju, kaip Modestai nesudrebėjo pirštai kabinti arfos stygas čia pat sėdint J. Basanavičiaus premijos laureatei ir mitologės pasveikinti atvykusiems garbingiems svečiams ir dar žinant, kad renginys transliuojamas gyvai! Po pasirodymo buvome giriami už subtilumą, o pasižiūrėję transliacijos įrašą galėjome sau paplekšnoti per petį ir už tvarkingai prižiūrimus tautinius kostiumus, nes kiekvienas rankogalis, kaspinas ir apykaklė buvo kruopščiai apžiūrėti LRT kamerų.
Universalai. Stebėtina, kaip po šių kamerinių renginių ir skambakankliška geguže siūbtelėjusio pasirodymo LITEXPO ansamblis šast peršoko į kailius ir jau dūko Užgavėnių šventėje Rumšiškėse. Širdžių generolas skynėsi kelią ne tik į damų širdis, bet ir tiesiogine prasme, nes dalyvių netrūko, kaip ir dėmesio persirengėliams, kurie fotografuoti, kalbinti Lietuvos ir užsienio žurnalistų ir apdovanoti prizais (ačiū Vilniaus etninės kultūros centrui už maloniai paskolintas kaukes!). Bet visų geriausia užgavėniautoja buvo vadovė, kuri šturmu paėmė Užgavėnių turgelį, ir užtat ratiliokiukai grįžo namo puotaudami ir dainas traukdami. Gal ir dabar tebetraukia, Vilniuje užgavėniaudami – girdit?
Bendruomenei ir visuomenei. Negana to, „Ratilio“ rengė ir vakarones lietuvių kalbos besimokantiems užsieniečiams, „Erasmus“ studentams, vienos Vilniaus mokyklų mokiniams ir jų tėveliams. Paprastai tradiciniai vakarai yra ne tik geros emocijos, bet ir švietimo galimybė. Dėl to ir „Valanda su Ratilio“ atrodo kaip labai prasminga iniciatyva, leidžianti Universiteto žmonėms prisiliesti prie folkloro patiems, o ne stebėti jį pro stereotipų miglą. Viena iš atvirųjų repeticijų, skirta patriotinėms dainoms, man pakylėtumu pranoko ir pačią Vasario 16-ąją. Bepigu lyginti, kai Didžiojoje Auloje akustika puiki ir laužo dūmai akių negraužia, bet tądien iš to didžiulio būrio, kuriame dainas vedė susibėgę įvairių kartų ratiliokai, sklido tiek šviesos! Dainuodama žiūrėjau į kitame scenos gale žibančias draugingas akis, jos – į mane, ir mes jutom, kad toj skambioj dainelėj – visa Lietuva.
Julija
