1968 metais scenoje pasirodė būrelis studentų, dauguma lituanistų, Vilniaus universiteto bendruomenei pristačiusių Velykoms skirtą programą. Tai buvo pirmasis folkloro ansamblio, kurį dabar žinome kaip „Ratilio“, koncertas. Šiandien, po daugiau nei 50 metų, maršrutas Centriniai rūmai–Didžioji Aula, arba paskaitos–repeticijos, filologams taip pat puikiai pažįstamas. Ir šiuo velykiniu laikotarpiu, prisimenant ansamblio pradžią, rubrikai „Aš – ratiliokas“ norisi pakalbinti ne ką kitą, o būtent juos.

 

Gabrielė, Lietuvių filologijos ir latvių kalbos 1 kurso bakalaurantė:

Besirinkdama būsimą studijų kryptį iki paskutinių dienų blaškiausi tarp dviejų pasirinkimų, tačiau vieną dalyką žinojau tvirtai – noriu į „Ratilio“! Dvikovą laimėjo lietuvių filologija ir... latvių kalba. Mane sužavėjo be galo įdomiai skambantis, tik, deja, trumpas tautosakos ir mitologijos kursas, galimybės patyrinėti tarmes ir savo žinias praturtinti mums ypač artimos kalbos šaltiniais. Suprantu, kad programa turi būti daugialypė (ruošianti tiek būsimą kalbininką, tiek literatą) ir nereikia liūdėti, kad mėgstami studijų programos dalykai greitai baigiasi ir keičiasi. Todėl džiugu, kad papildomų žinių galiu pasisemti ansamblyje. Dainose yra užkoduota mūsų kultūra, tik reikia išmokti tai įžvelgti. Įgudusi ausis gali numanyti ir kuriame krašte kūrinys buvo užrašytas, atpažinti įvairiausių šnektų vingrybes. Be galo smagu, kad „Ratilio“ yra aplinka, kurioje niekam nekeista, kai imi kalbėti tarmiškai. Čia esi priimamas su visais savo išskirtinumais, kurie papuošia ir taip margą ansamblį. O svarbiausia, kad Tave ne tik priima, bet ir daug duoda: sustiprėjusį balsą, nuo muzikos besikilnojančias kojas, gilesnį mąstymą... Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Taip „Ratilio“ tampa ne tik mokykla, bet ir savotiška lietuviškos kultūros oaze. Ir kaip džiaugiasi mano širdis, kai nuostabiame Vilniaus senamiestyje pasigirsta dar nuostabesni dainų, šokių ir įvairių (pa)tarmių garsai!

Ant Medvėgalio piliakalnio (2017 m.)
Tyrinėjant karantinuoto Vilniaus apylinkes  

Jūratė, Literatūros antropologijos ir kultūros 2 kurso magistrantė:

Ar buvimas ratilioku ir filologijos studijos vienas kitą papildo? Tikrai taip. Labiausiai šie dalykai dera, kai tarp bakalauro studijų paskaitų su kursiokėmis dainuodama tikrini fakulteto bromų skambesį arba per paskutinę tautosakos paskaitą taip pat iliustruoji teorinius folkloro pavyzdžius. Be to, kiekvienąkart „iššifravus“ kokį svetimžodį dainos tekste apima slaptas džiaugsmas, kad svetimų kalbų ar etimologijos žinios nenuėjo veltui, o ir tekstų kalba neatrodo tokia archajiška ir nesuprantama – tiesiog reikia vaizduotės. Gilinimasis į tautosaką – net nebūtinai gilinimasis, o tiesiog naujų dainų, šokių, papročių mokymasis – per kurį laiką galvoje sudėlioja tam tikrą žinių bagažą. Imi vis užtikrinčiau suprasti tradicinio kaimo bendruomenės gyvenimą, papročius, simbolius, bendravimo ypatumus, kalbinę specifiką, o tai be galo reikšminga tiriant bet kokį lietuvių literatūros ar kalbos reiškinį, bent šiek tiek susijusį su tradicine kultūra. Tampa lengviau kritiškai vertinti įvairias viešojoje erdvėje pasirodančias tradicinės kultūros interpretacijas, referavimus į ją bei kvestionuoti įvairias etiketes, kabinamas folklorui bei tautosakai.

Veronika, Lingvistikos ir portugalų kalbos 2 kurso bakalaurantė:

Į folklorą pakliuvau per kalbą – tai yra, penktoje klasėje lietuvių mokytoja paklausė, kas šneka tarmiškai, ir nuo tada su ja dalyvaudavau tautosakos atlikimo konkursuose. Augdama nesupratau, kodėl sako, kad tarmės nyksta – mano aplinkoje mūsų tarmė buvo gyvastinga, tvirtai pririšta prie žmonių ir prie vietos – kaimo Salako apylinkėje, iš kurio kilusi mano mama, kur dar vis gyvena mūsų giminaičių. Pamažu pažintis su folkloru plėtėsi – nebeatsimenu, kada svarbus patapo paskutinis gegužės savaitgalis (Skambakankliai) ar kada užsinorau pati dalyvauti ansamblyje. Pamažu ir Salakas mano akyse išaugo – net buvo pramintas metropoliu: vis sutikdavau žmonių, turinčių sąsajų su tomis vietomis – ne išimtis ir „Ratilio“.

Matyt, kad ta pati tarmė mane išstūmė studijuoti lingvistikos. Bent jau leido joje pirštus pamirkyti: kodėl Vilniuje šneku vienaip, o kaime kitaip? kuo skiriasi aukštaitiškas nekirčiuotas skiemuo nuo vilnietiško? Visokie neatsakyti klausimai neleido man miegoti, ir atsakymų vaikytis išskridau už jūrų marių – į Oksfordo universitetą. Kad ir kaip ten bebūtų smagu, kaskart pamačius, kad mane nuo „Ratilio“ skiria 2 200 kilometrų, kirba pasiilgimas. „Ratilio“ man yra būdas priklausyti studentų bendruomenei Lietuvoje – kartu ir gyvenimui Lietuvoje, Vilniuje, Universitete. Turėti čia bendraminčių, su kuriais galiu mokytis dainų ar važiuoti į literatūros konferencijas. Džiaugiuosi, kad nors ir tą pusę metų, kai būnu namuose, net ir nebūdama Vilniaus Universiteto nare esu laukiama prisijungti prie repeticijų ir galiu vadintis ratilioke.

Imatrikuliacijos šventėje (2018 m.)

Šanchajuje pro J. Slipkauskaitės objektyvą (2017 m.)

Julija, Vertimo magistrė:

Kursiokai jau buvo įpratę auditorijoje matyti mane kaspinuotą arba skubančią kažkur fakulteto koridoriais, nešiną sunkiu, tautinį kostiumą saugančiu maišu. Studentiškas gyvenimas mano atmintyje neabejotinai liks persipynęs su „Ratilio“ taip, kaip mokykliniai metai – su „Racilukais“. Kad folkloras bus nuolatinis gyvenimo palydovas, greičiausiai buvo nulemta atsitiktinumo gimti šeimoje, kurios laisvalaikis buvo ansamblis, o sprendimas būti filologe turbūt pribrendo pamažu, matyt, patiko sistemos ir kūryba, o dar tas noras gilintis į kažką žmogui fundamentalaus...

Man, tik širdyje lituanistei, lietuvių folkloras tiesioginės paskirties studijose neturėjo – nors sutartinių giedojimas gal šiek tiek ir palengvino vertimo sinchronu praktiką (šypt). Bet muzikinis interesas „prasisunkė“ į akademinę sritį, kreipdamas žvilgsnį į tartį, kalbų melodiką ir apskritai tai, kaip žmonės šneka. Gaila, kad nespėjau giliau panirti į atitinkamas kalbotyros šakas (vos žvilgtelėjau į muzikos diskurso metaforiškumą), bet džiaugiuosi, kad šiandien vis dėlto galiu įžengti į garsų pasaulį pro kelerias duris, o supratimas apie kalbą ir folklorą, augintas nuo mažumės, suteikia man tvirtesnio žinojimo, kas esu.

Rasa Alė, Skandinavistikos (danų) 3 kurso bakalaurantė:

Treti metai, kaip esu filologė ir ratiliokė, kai karantinas neuždaro, minu kelius tarp Centrinių rūmų bei Didžiosios Aulos, ir nors mano kojoms stačioji K. Kalinausko gatvės įkalnė kiekvienąsyk yra toks pats sunkus vargas, tačiau dūšiai tikras džiaugsmas: esu čia, vadinasi, esu pakeliui į repeticiją. Pavasaris jau trečias (ką, kelintas jau?!), bet būtent pirmąjį savo studentišką pavasarį atsimenu kaip tikrai ypatingą laiką. Šiek tiek apsipratus ir fakultete, ir ansamblyje, atėjo savotiška įsimylėjimo fazė – būtent tuo metu, smalsumui azartiškai svilinant padus, ėmiau suvokti ypatingą ryšį tarp folkloristo ir filologo mąstysenos.

Žinoma, sąlyčio taškų, o ir priežastinių ryšių tarp šių dviejų disciplinų galima išvardinti be galo daug (pradedant tarmių vingrybėmis ir dialektologija, baigiant iš folkloro, pasakų ir mitų tyrinėjimų kilusiomis didžiosiomis literatūros teorijos srovėmis: struktūralizmu, semiotika), tačiau tai, ką supratau šį pirmąjį pavasarį, man atrodo esmingai svarbu, žūtbūtinai reikalinga ir folkloristui, ir filologui ar bendrai humanitarui. Tai tam tikra laikysena, proto būsena – švelnaus, labai atsargaus, bet ir griežto, aštraus jautrumo, atidumo režimas. Sakote, toks mąstymas pravartus visur, ne tik filologijoje ar folkloristikoje? Vis dėlto čia jis ypatingas – manau jį kylant iš įtampos tarp dviejų perspektyvų, skirtingų pozicijų, kuriose neišvengiamai atsiduria žmogus, skaitantis literatūros kūrinį ar dainuojantis liaudies dainą: jis dalyvauja ir kaip interpretuotojas, tyrinėtojas, ir kaip patyrėjas, suteikiantis plikam faktui egzistavimą laike ir sąmonėje. Šios dvi perspektyvos viena kitą ir stumia, ir traukia. Viena be kitos negali, bet ir tarpusavyje prieštarauja. Kaip filologė ir kaip ratiliokė įsitikinau, kad jei nenorime nuskrajoti į padanges ar pasilikti įsikasę į žemę, privalome turėti to griežto, bet jautraus atidumo – jo svarba didžiulė. Taip pat juk yra ir su amžinuoju tradicijos klausimu: kada ji gyva, kiek galime ją keisti, kurgi pagaliau reikia nubrėžti tuos mistinius tradicijos rėmus? Vienintelė galimybė išgryninti atsakymą slypi būtent šioje filologiškoje įtampoje tarp tyrėjo ir patyrėjo perspektyvų. Ačiū mylimam „Ratilio“ už tokią brangią galimybę jose pabuvoti (ir už visus pavasarius)!

Kopenhagoje su mieliausiu dviračiu (2019 m.)

 

P. S. Skaitytojai, tikime, jau apsvaiginti filologijos teikiamų džiaugsmų ir berašą prašymus stoti į Filologijos fakultetą, bet kviečiame dar būtinai užsukti į „Ratilio“ svetainę, nes netrukus pasirodys širdingas ir šmaikštus lituanistės Teresės pasakojimas.

Artimiausi renginiai

<<  <  Rugs. 2020  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
   1  2  3  4  5  6
  7  8  910111213
14151617181920
21222324252627
282930    

Naujausi leidiniai

Go to top