Visai neseniai mielosios „Ratilio“ filologės pasidalijo savo mintimis apie ansamblį, studijas ir tai, kaip filologija ir folkloras jų gyvenimuose pinasi. Nė pastraipėlės į bendrą straipsnį nebebūtum įspraudęs – toks jis sodrus įžvalgų išėjo, sakytum, net braška – bet juk filologių ratiliokių ir daugiau yra! Gyvas, rodos, pats iš lapo Teresės balsu čiauškantis pasakojimas dėl to nugula čia ir žada pradžiuginti visus, tarmiško žodžio pasiilgusius.

 

Teresė, Lietuvių filologijos 2 kurso bakalaurantė:

Dą mokykloj kap mokinausi, i jei kas baisiai nesisekdavo arba per stebūklą, per apmilką pasisekdavo, tai mes su draugais šitep išpūtę akis, su didžiule nuostaba klausdavom viens kito. Parašai apygerį eilėraštį: „aš – poetė?!“, šep nebe tep gauni iš matematikos keturis: „aš – matematikė?!“, i tep toliau... Bet šitas „aš – ratiliokė?!“ talpina labai labai daug džiaugsmo ir nuostabos – kap čia mą tep nuskilo (juk ratiliokus net jaunimo folkloro elitu vadina, bet to tuomsyk dą nežinojau)...

Organizuojant vaikų stovyklą (Gintaro poilsiavietė, Jurgežerių kaimas, 2019 m.)Kap jau ė’ suprast, su matematika santykiai buvo kap šunio su kate, ale užtai lietuvių i kiti humanitariniai ėjosi kap per sviestą. Iškrito tokia laimė kelissyk laimėt respublikinėse lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadose, Jaunųjų filologų konkurso tautosakos ir poezijos sekcijose. Nu ką su tais medaliais, sakysit, – kabo, dūlkes renka, aišku, džiaugsmas pažėt vis, bet kas iš to? O va tas, kad baisiausia susuko visą razumėlį: nieko tu daugiau kiba i nemoki, kap tik tą lietuvių. Tep parubežio suvalkietė, Skèrsabalių vienkiemio vaikas, Teresė ir instojo Vylniaus universitetan in Lietuvių filologiją, tep i nuvė’ grait didelėm bosinėm kanklėm in vieną tokį ansamblį. Kad i kap patiko grait, širdukė sopė’ be liaudies dainos – nėjo tam Vylniuj dabūt daugiau kap penkias dienas be dainų su mama i sese, be tėtės i močiutės šposų, savo tarmės, be laukų i naminių gyvulukų.

Lietuvių filologijos programoj yr i kalbinių, i literatūrinių dalykų. O pirmam kūrse buvo tokis dalykas, katras jūngia anuos abudu i dėl katro labiausia šita mergiščia čia ir ė’ – lietuvių tautosaka i mitologija. Vienap tikiesi, kitap nutinka, ale gerai, kad namų aplinkos prisiminimai gali padėt tokį egzaminą išlaikyt.

Nu o jau tikros tautosakos i folkloro studijos prasidė’ 2019 rugsėjį. Teresė draugę lydėdama per smalsumą atė’ in „Ratilio“ atranką. Mislina sau: sykį atgūrinai, tai i padainuok ką nors – kiba kas per galvą duos, o i nieko nekainuos. Kap daugumas gerų dalykų šitos mergiščios gyvenime atsitinka tep lyg per kokią miglą, lyg per apmilką – aini i nežinai tiksliai, in kur nuveisi – tep i šitas. Ale šitusyk buvo nuveita tep gerai, kad net dvi savaiti dabar išbūt Vylniuj įmanoma! Pirmiausia, mą labai smagu i ant širdukės gera, kad ratiliokai priima gal kitam i ausį rėžiančią suvalkietišką tartį, o jei juokiasi, tai ne iš manęs, o sykiu su manim. Repeticijose, katrų lauki visą pirmadienio ir trečiadienio dieną, atsidainuoji, kiek širdis geidžia, net pagrot tradicinėm kanklėm gauni i pašposyt gali. Aišku, dą šokt – sunkesnis dalykas, juokauna jinai: a medis šoktų, ar aš, tai tam dą kiba gražiau gautųsi.

Atėjus in „Ratilio“, patekau in naujų dainų (ba kitokias namie dainavom), nematytų šokių, nė viena ausia negirdėtų pasakojimų i šposų, kitų tarmių ratą. Be viso to, aš pradedu net suprast dainuojamą žemaičių, katra buvo kap užsienio kalba! O ką jau kalbėt apie įgyjamą gebėjimą išsyk turavot net i nežinomai dainai. Folklorinės dūšios mama jau daugiau nesijuokia iš manęs, kad antro balso nepagaunu, ba čia būnant atsidarė klausa. O juk užvis svarbiausia sutikti žmonys: išskirtiniai, paprasti, lekiantys padėt, šposauni, darbštūs, laisvi, sumanūs, gabūs i, kap dzūkai sako, toki ščyri ščyri. Po teisybei, tik kap paskaičiau knygą Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai, pradėjau matyt bendrą šito ansamblio vaizdą i jo galią. Matyt, čia įvyko tas atsitraukimas, apie katrą šnekėdavo lietuvių kalbos mokytoja: parašęs sakinį turi atsitraukt nuo lentos, kad jį pamatytai.

Sakiau, negalėsiu dabūt – mą tik ašaros akyse nuo gražumo, kap liaudies dainą išgirstu, o jei dą vyrai užtraukia... O va esu jau aštuntas mėnesis i dą visų neišverkiau (net i kelionėse, katrose visą kelią dainos mainosi viena per kitą). Nu tai mažu Dievulis duos nor kelis metukus viršaus, o katrie nesat „Ratilio“, tai grait ateikit, ba čia gausit tiek, kad jokiais matais nepamatuosit i jokiu auksu nenupirksit (suvalkietė nuo turgaus miesto Kalvarìjos šitą gerai žino, ba jau viskas pamatuota i paskaičiuota).

Dabar mislinu, kad tik baigtųsi karantinas i būt vaikų vasaros stovykla, katroj šįmet dirbtau jau ketvirta vasara. Su „Ratilio“ kraičiu, katrą biskį spėjau nusiaust per nepilnus metelius, būtau dą geresnė vadovė, ba vaikam galėtau daugiau apie tradicijas i folklorą papasakot!

Baisinė garbė, kap kas ratilioku pavadina. Ratiliuokim ilgiausius metus!

Artimiausi renginiai

<<  <  Lapk. 1964  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
        1
  2  3  4  5  6  7  8
  9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      

Naujausi leidiniai

Go to top