Zervynų trobesiai

Visą savaitę Puvočiuose netilo dainos ir instrumentinė muzika – atvyko „Ratilio“ stovyklautojai. Vietiniai kalbėjo, kad tykų vakarą net kitam kaimo gale galėjai išgirsti ratiliokus begriežiant ar bedainuojant.

Vieną tokių vakarų įsidrąsinę mieluosius kaimynus savu patapusian kieman sukvietėm ir duoklę dainomis bei šokiais atidavėm. Veidai ir šypsenomis dabinosi, į linksmus šokėjus bežiūrint, ir tylios ašaros skruostais riedėjo, tremtinių ir laisvės kovotojų dainų beklausant.

O ratiliokai nebūtų tikri ratiliokai, jei ir ankstyvo ryto muzika nepradėtų. Visą savaitę mėgavomės jau legenda tapusiais Marmos žadintuvais. Ir dūdmaišiu, ir ryla, ir kanklėmis jis savo kolegas ir net vadoves žadino. Istorija byloja, kad ne visi genijai iš karto būna pripažinti – taip ir mūsų žadintojui teko nuo pabudintų ratiliokų bėgti ir ne vieną grasinimą išgirsti.

Pasirodome cikriniams dzūkams Puvočiuose Darbščiosios rankelės

Žvelgiant iš šono gali pasirodyti, kad mes vien tik linksmybėmis ir teužsiiminėjome. Visgi pirmiausia ruošėmės koncertui Druskininkuose rugpjūčio 30 d., o dažnas ratiliokas per stovyklos savaitę išdrįso ir naują instrumentą į rankas paimti, ir kokio amato pramokti. Savo žiniomis ne tik tarpusavyje dalijomės, bet ir iš kviestinių (nepakartojamų ir vienintelių (!)) lektorių jų sėmėmės. Sutartines šokome kartu su dr. Dalia Urbanavičiene, apie senovės baltų kostiumą ir jo rekonstrukciją ratiliokams pasakojo dr. Daiva Steponavičienė. Džiaugiamės, kad išgirdome ir teorijos, ir patys kostiumo detalių su lektorės ir jos kolegių pagalba pasigaminti galėjome: vijome juostas, mezgėme kauline adata ir net žalvarinius papuošalus darėme! Kad dzūkai mus savan tarpan priimtų, dr. Rytis Ambrazevičius dzūkiško dainavimo subtilybių pamokė. O nenorėdami, kad koncerte kojos ar, dar blogiau, balsai drebėtų, pasikvietėme aktorę Marcelę Sirgedienę, kuri mus visokiausių gudrybių primokė. Jos dėka prieš koncertą ir rezonatorius pramankštinome, ir kalbos padargus greitakalbėmis prajudinome.

Žiūrų šviesuolės Jūratė ir Marcelė Mardasavo išbandymai

Sakoma, kad visur gerai, bet namie geriausia. O kas namų jausmą sukuria? Jei manytume, kad tik sienos, stogas ir patogumai, vadinasi, žmogui pakaktų labai mažai. Tiesa, tokie namai turi trūkumą – nėra kilnojami. Tačiau Dzūkijoje ratiliokai surado vaikščiojančius namus – jie dainavo, kepė grikines bobas, rūpinosi, pasakojo, ašarojo, šypsojosi ir pritarė, būdami koncerte... Atradome namus žmonėse. Kad prisibelstume į šių namų duris – vietinių širdis, mums padėjo gidė Onutė Navickaitė-Drobelienė, kuri, rodos, žino kiekvieną Dzūkijos nacionalinio parko kampą, krašto tradicijas, pasakojimus „ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus“. Jos dėka susitikome ir susidainavome su vietiniais žmonėmis. Pirmiausia susipažinome su keturiomis tetukėmis iš buvusio Puvočių etnografinio ansamblio. Vedantieji dainas mainėsi tiek iš jų, tiek iš mūsų pusės, o atradome ir tokių, kurias mokame kartu. Nors tetukės brandaus amžiaus, bet smagumo nepraradusios – kai jaunimas ne iš pirmo karto suprato jų mokomus žaidimus (bernų supimasis ant suolo, „meškutė“), kone pačios norėjo parodyti. O jie reikalauja ir fizinės jėgos, ir mitrumo! Jau pirmasis susitikimas su vietiniais įrodė, kad šiliniai dzūkai kaip užsukti gali dainuoti, pasakoti, mokyti.

Dairomės saulašarių Mūsų mylimiausioji gidė Onutė

Ne šiaip ratiliokai stovyklos metu keliavo, o lankydami istorija, tradicijomis ir grožiu apipintus Dzūkijos kaimelius vis daugiau širdies namų atrado. Dar pirmą stovyklos dieną, po informatyvios paskaitos apie dzūkų tarmę, leidomės į pažintinę kelionę po netrukus savu tapusį Puvočių kaimą ir jo apylinkes. Puikioji gidė mus greitai supažindino su dzūkiškų kaimų etiketu: su visais praeiviais sveikintis, kreiptis „teta“ ir „dėde“, nes už „močiutę“ ar „bobutę“ galime būti mandagiai pavyti šonan. Puvočius pažinę, jau kitą dieną pasidavėme į tolimesnius kraštus: aplankėme Mardasavo (čia spėjome sugrįžti jau ir antrą kartą!), Trakiškių, Marcinkonių, Margionių, Kapiniškių kaimus. Grožėjomės senąja kaimų architektūra, spalvingai dekoruotomis sodybomis, miela Onutė papasakojo tiek daug istorijų ir nutikimų – atrodė, kad ji pažįsta visų kaimų gyventojus... Didelį įspūdį paliko Žiūrų ir Zervynų kaimai – mūsų jau numylėtomis Žiūrų kaimo dainomis ir kryžių puošybos ypatumais – Zervynose Onutė mus supažindino su jos pačios atgaivinta kryžių puošimo žiursteliais tradicija. Margionyse apsilankėme klojimo teatre (kur pasižadėjome sugrįžti!), aplankėme miško paunksnėje ir nuostabių dvigubų kryžių šešėlyje besiilsinčias Mančiagirės kapines. Negalime pamiršti ir aplankytų gamtos stebuklų: Čepkelių raisto, Ūlos akies, Bobos Daržo šaltinio, kur ir mažytes saulašares pamatėme, ir stebuklingo vandens atsigėrėme.

Už obuoliukus – daina Zervynų kryžiai

Rodos, visai neblogai išlaikėme ir mylimos gidės užduotą kaimų mandagumo užduotį: kur beėjome, visur žmonės sutiko su plačiomis šypsenomis, vaišėmis – visus taip sužavėjo ant tvoros kraščiuko išdėstytas, rytinės rasos karoliukais žvilgesiu nudailintas obuoliukų rėdas! – turbūt padėjo visur lydinti daina ir, žinoma, Onutės užnugaris. Užėjus į kurį kiemą žinojome, kad tuoj Onutė pragys dzūkiškai, tuoj išeis tetukė, užsirišusi šventinę baltą skarą, atsistos prie dailiausių sodybos gėlių ir pajusime kaimo žmogaus-grynuolio tikrumą per dainą, kelis sakinius, draugišką šypseną. Taip dainuodami pabuvome su Agute, taip ir su Lietuvio Danute, ir su Žiūrų šviesuliais Marcele ir Jūrate, taip ir su kitais, kurių vardų nespėjome įsidėmėti. Tačiau užtikrinti galima, kad svetingumas, šeimyniškas rūpestis (ačiū administratorei ir jos dukrai Rugilei, tikimės, būsimai ratiliokei!) bei nuoširdumas, šilti, geranoriški veidai atminty pasiliks kaip tikriausias Dzūkijos atvaizdas. O paskutinę ekspedicijų dieną, aplankę karališkosios Merkinės apylinkes, su Onute turėjome ir atsisveikinti. Už taip gerai praleistą laiką, įgytas žinias galėjome tik padėkoti iš širdies ir tikėtis, kad susitiksime dar ne kartą.

Koncerte ir gimtadienis

Na o mūsų savaitės (ir viso karantino!) darbą vainikavo koncertas „Vai, žydėk žydėk“ Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Už galimybę pasirodyti tokioje puikioje vietoje ir tokiems ypatingiems žmonėms (dar ir už padovanotą savo dzūkišką kostiumą ir gardųjį medų) dėkojame pirmosios laidos ratiliokei Marytei Lapatinskaitei-Šokaitienei. Petro Zalansko garbei koncertą baigėme jo dainuota daina „Čiulba ulba sakalas“. Tuo metu nebeliko atlikėjų ir žiūrovų: dainavome visi, vienas kitu besigerėdami ir paslapčia ašarą braukdami. Ir kaip tas ašaras sulaikysi, kai žinai, kad ir paties Zalansko dukra kartu su tavimi gieda...

O dabar, malonių akimirkų įkvėpti, laukdami naujų ratiliokų (!) ir susitikimų su kitais mielais, folklorą mylinčiais žmonėmis, pradedame naujus mokslo metus. Pažadame nenustoti ratiliuoti! Iki greitų susidainavimų!

Rašė Gabrielė, Teresė, Indrė

Fotografavo Barbora, už koncerto kadrą dėkojame Algirdui Petroniui

P. S. Daugiau nuotraukų rasite stovyklos albume ansamblio svetainėje ir Facebook bei Instagram paskyrose.

Artimiausi renginiai

<<  <  Liepa 1989  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
       1  2
  3  4  5  6  7  8  9
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31      

Naujausi leidiniai

Go to top