Naujienos

Milda Navickaitė, Medicinos 2 kurso studentė:

Medicina ir folkloras – reiškiniai, kurių dalimi oficialiai esu dar tik pusantrų metų, nors mano gyvenime jie pradėjo reikštis jau labai seniai. Su medicina esu pažįstama nuo vaikystės – augant medikų šeimoje tai neišvengiama. Folkloras nebuvo toks ryškus, bet nuolat buvo šalia: mano tėtis – ratiliokas, todėl kiekvienos vasaros laukiamiausia diena būdavo Rasos, kuomet važiuodavome į Zarasus švęsti kartu su kitais jo kartos ansambliečiais. Bet tik neseniai supratau, kiek daug folkloras ir medicina turi bendro ir kiek jie vienas kitą papildo. Todėl esu labai laiminga, turėdama galimybę ratiliokiškas pamokas atsinešti į medicinos studijas, ir atvirkščiai. Juk kartais gebėjimas prisitaikyti dainuoti žemaitiškas dainas nesuprantant nė vieno žodžio taip padeda nagrinėjant vidaus ligų klinikinį atvejį, o kantrybė, išugdyta kalant bakterijų rūšis, gelbsti besimokant groti kanklėmis tuos pačius tris taktus jau pusę valandos. O jei šiek tiek rimčiau, folkloras nėra tik dainos ar šokiai, medicina – ne tik žinios apie žmogaus kūną ir gebėjimai jį pagydyti. Tai sudaro nors ir labai svarbią, bet tik mažą dalį, kurios būdama universitete, atrodytų, daugiausiai mokausi. Tačiau visas pagrindas – tai buvimas bendruomenės dalimi, sugebėjimas pajausti šalia esantį, nuolat iš jo mokytis ir perduoti jam savo sukauptą patirtį. Be šių dalykų nei medicina, nei folkloras negalėtų egzistuoti. Būtent už nuolatinį skatinimą apsižvalgyti aplink save ir įsiklausyti labiausiai ir esu dėkinga ansambliui. O medicinai – už motyvaciją domėtis ir tobulėti ne tik kaip būsimai gydytojai specialistei, bet ir kaip studentei folkloristei.

Gintarė Urbanovičiūtė, Medicinos 6 kurso studentė:

Dar lipant laiptais jau girdi grojant ir jauti, kaip dienos nuovargis nyksta su kiekviena pakopa, o pro sunkias aulos duris nepraeina kasdieniai rūpesčiai. Žinai, kad pasibaigus repeticijai ir skubant į troleibusą vėl galvoj suksis rikiuojami darbai ir temos, kurioms reikia pasiruošti, bet aula – kita erdvė. Psichoterapija plačiąja prasme – bendravimu, patyrimais, muzika, sąskambiais ir patrypimais, naujais sužinojimais, akiračio praplėtimu ir bendryste. Su savais rūpestėliais ir prisiimtom pareigom, atsakomybe už save ir ansambliečius, reikalaujanti laiko ir susikaupimo, bet tuo pačiu metu – tiek daug duodanti.

Į „Ratilio“ atėjau neturėdama jokio ankstesnio sąlyčio su folkloru, lygiai kaip į mediciną atėjau labiau iš nuogirdų ir galvoje sklandančių idėjų nei tikro, apčiuopiamo žinojimo. Abu tiko ir pasiliko, turėdami daugiau bendro, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sakoma, kad medicina yra tarpinis elementas tarp mokslo ir meno – tikslus vaistų dozavimas ir gydymo algoritmai sąveikauja su individualizuotu gydymu, gebėjimu kūrybiškai iš gausybės skirtingų simptomų atrasti vieną diagnozę. Ir vis dėlto, po poros metų intensyvaus medicinos žinių srauto, kai jau atrodė, jog išmokau jį suvaldyti, pradėjau dairytis – naujų patirčių ir iššūkių, galimybės bent trumpam atsikvėpti nuo mokslų. Taip atradau senas Chemijos ir geomokslų fakulteto laiptų pakopas ir Didžiosios aulos duris.

Aušra Pukštaitė, Medicinos 6 kurso studentė:

Folkloras su medicina man labiausiai suartėja kartą metuose, per Užgavėnes. Tiesa, gana savotiškai. Anksčiau, mokykloje, mėgdavau persirengti ragana, o įstojusi studijuoti medicinos tapau... giltine. Kažkodėl ansamblyje renkantis personažus giltinė liko paskutinė, o juk kaip apsieisi be giltinės per Užgavėnes? Teko rėdytis. Pirmąkart apsikarsčiau baltom užuolaidom, kaip senovėj giltinę vaizduodavo. Kitais metais pasisiuvau tikrą skeletą, nors visą laiką galvojau, ką apie netikslumus pasakytų mylimas anatomijos dėstytojas. O kur dar dalgis! Tikrai pats juodžiausias humoras žinantiems, kas aš tokia: medicinos studentė, būsima gydytoja, o persirengusi mirties deive, grasinanti dalgiu ir šnibždanti: „Ar pasiruošei mirti?“. Kodėl ėmiausi šio personažo? Manau, kad kartą per metus suvaidinti tai, kas yra mano tikrojo tikslo priešingybė, buvo įdomus perspektyvos pakeitimas. Sąmoningai to nesupratau, bet tam tikra prasme Užgavėnių tradicijos padėjo man įvertinti savo profesijos pasirinkimą. Aš noriu padėti žmonėms. Kad būtume sveiki ir neturėtume, ko bijoti. Net ir Lašininiui, kurį tą vieną dieną metuose su dideliu džiaugsmu gainioju gąsdindama cholesteroliu.

Lina Šimėnaitė, Skubiosios medicinos 5 kurso rezidentė:

Folkloras mano gyvenime šmėsčiojo nuo pat vaikystės – teta dainavo ansamblyje Klaipėdoje, todėl kai kurie anksčiausių mano prisiminimų (ir nuotraukų) yra iš įvairių švenčių ir festivalių greta žemaitišku tautiniu kostiumu vilkinčios tetos. Ji taip pat mokydavo mus žemaitiškų liaudies dainų, kurios taip gerai įstrigo į galvą, kad iki šiol atsimenu, nors net nežinau, kada spėjau išmokti.

Mokykloje nutolau nuo folkloro, tačiau neįprastu sutapimu, kai atėjo laikas rinktis specialybę (be medicinos daugiau nelabai turėjau norų ir idėjų), grįžo troškulys folklorui – pradėjau ieškoti savo ansamblio. Ir radau! Po maždaug 5 metų...

Ansamblis repetavo Medicinos/Gamtos mokslų fakultete, tad, manau, tai buvo sutapimas ar lemtingas ženklas, ar kaip jau bepavadinsi. Ir nuo tada jau įklimpau. Folkloras ir folkloristai tapo didele gyvenimo dalimi, beveik tokia pat didele, kaip medicina (o visi žino, kiek daug laiko reikalauja šios studijos). Yra tekę fakulteto ir įvairių ligoninių koridoriais žingsniuoti su tautiniu kostiumu, kuris visada traukia akį tokioje neįprastoje aplinkoje, atsakinėti į medikų klausimus apie folklorą ir kaip viskas vyksta. O dabar, pandemijos metu, folkloras teikia be galo laukiamą atvangą nuo viesulu besisukančio ir viso užtikrintumo netekusio likusio pasaulio.