Kai prieš septynerius metus (!) atėjau į „Ratilio“, kaip tik pradėjome mokytis kantičkinių giesmių. Man kantičkos buvo naujas žanras (nežinau, ar nebuvo jos populiarios mūsuose, ar stigo vaikystėje žinių atpažinti). Nebepamenu, kaip tuomet jas priėmiau – tikriausiai smalsiom ausim, nors būta pajuokavimų, kad nubarstė dalį naujokų giesmių aukštybės... Tada, bent jau mes, ansambliečiai, nenujautėme, kiek su jomis draugausime – tąsyk, rodos, ruošėmės vienoms Mišioms Vilniuje. Bet, užsukusios į „Ratilio“ repertuarą, giesmės pasiliko ir įsišaknijo – giedojimas Mišiose tapo neatskiriama Palangos Jurginių dalis, vežėmės kantičkas keliaudami į tremties vietas, deja, teko ir ansambliui brangių žmonių jomis išlydėti.
Sekmadienį giedoti į Druskininkus vykome kitomis nuotaikomis, nei galėjome tikėtis. Kai pernai po dzūkų dainų koncerto „Vai, žydėk žydėk“ buvome parapijos klebono pakviesti sugrįžti švęsti Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios pastatymo 90-mečio, nesitikėjau, kad vienuolika mėnesių taip greit praeis, bet ne praveiktì, o prabūtì, tarsi laikas, užuot tekėjęs, būtų pratelkšojęs kažin kokiam laukime. Tuo labiau negalėjau įtarti, kad įprastinį prieškoncertinį jaudulį papildys aiški misija – pagiedoti už ką tik išėjusį 1984–1988 m. „Ratilio“ instrumentinei grupei vadovavusį Algirdą Klovą. Daugelis dabartinių ansambliečių jo asmeniškai nepažinojome, bet buvome pratę sutikti muzikologą svarbiausiuose folkloro renginiuose, tad ir tikras suvokimas, kad vienos ryškiausių folkloro asmenybių nebėra, greičiausiai dar užklups netikėtai, nejučia nustebus, kaip čia A. Klovos skambakankliuose nematyti...
Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia mus pasitiko pasipuošusi, kaip liepsnelė besistiebianti pačioje miesto širdyje. Mišios buvo vasariškos, džiugios, pakilios. Šviesus vysk. Arūno Poniškaičio pamokslas man liko kirbėti trimis motyvais. Vyskupas kalbėjo apie Ganytoją – mokytoją, vedlį, ne tik kalbantį, bet ir išklausantį, suprantantį, ir tai, kad mes irgi galime tokie būti; apie svajones, kurių visada turime turėti, kurių išsipildymą Dievas laimina ir kurias mes galime padėti vieni kitiems įgyvendinti; apie bendruomenę, kuria rūpindamiesi, su atjauta ir meile pas kitą žmogų eidami, artėjame ir prie Dievo. Mintys nukrypo į A. Klovą – manau, kad jam, pedagogui, sumanymų nestokojusiam kompozitoriui ir, tikiu, bendruomeniškam žmogui, šis pamokslas būtų buvęs artimas. Ir pagalvojau apie mus, ratiliokus. Apie mūsų mokytojus, bendruomenę ir svajones. Giedojimas – tai dar vienas būdas pabūti drauge, kartu svajoti. Giesme „Marija, skaisčiausia Marija“, kurioje atsispindįs vaikiškai paprastas tikėjimas suminkštintų, rodos, bet kurią širdį, taip švelniai linkima savam kraštui, bendruomenei ir sau, kad viskas būtų kuo geriausia ir kad patys būtume kuo geresni. To vìltis kartu su draugais – suartinanti ir taurinanti patirtis, nesvarbu, ar, kaip ir kokią religiją išpažįstame. Ši ir kitos giesmės, žinoma, buvo ir mūsų būdas palinkėti bažnyčios jubiliejų švenčiančiai Druskininkų parapijai žydėjimo, klestėjimo, laimės, atliepęs Mišias aukojusio vyskupo šiltus žodžius.
Po Mišių rimtį pakeitė įprastas klegesys, įspūdžių dalybos ir pajuokavimai. Džiaugėmės skaniais pietumis (dėkojame kun. Vaidui Vaišvilui už dosnumą), vieni kitų draugija, kad gera lauke pavaikščioti ir pakvėpuoti. Kontrastingas gyvenimas, ką bepridursi. Čia kantičkinė giesmė, čia jau vaišių daina, ir abi viename žmoguje ir gyvenime sutelpa.
Julija
Andriaus Švitros nuotr.
