Dar nepasiekus kvajomis kvepiančio dzūkų krašto, kur penktadienio pavakarę K. Dineikos sveikatingumo parke turėjome pristatyti „Laumių monų“ programą, išdaigas ir cūdus pradėjo krėsti pačios laumės. Tai vienam kraujas iš nosies bėgti pradėjo, tai kitas tik po kurio laiko pastebėjo, kad skudučiai taip ir nepaliko rudeniškomis spalvomis besidažančios M. K. Čiurlionio gatvės. Ir pačiame pasakotojų konkurse Druskininkuose netrūko paslaptingumo. Prisiklausius įvairiausių pasakų porinimų, netoliese čiurlenanti Ratnyčia, retkarčiais suūbiantis didysis apuokas ir Nemuno slėnius ir kelius užklojantis tirštas rūko debesis įbaugino ne vieną.
Tačiau ar ratiliokams gali užtekti tik vieno koncerto? Tikrai ne. Jau kitą rytą, išvaikščioję Druskininkų senamiestį, susipažinę su kurorto istorija bei pasimėgavę gilioje senovėje kunigaikštytės ašarų suformuotais mineralinio vandens šaltiniais, padėkojome savo puikioms gidėms Aušrai Markevičiūtei ir Janinai Markevičienei ir patraukėme Švendubrės kaimo link. Čia, bendruomenės namuose, jau devintą kartą vykusio pasakotojų konkurso „Žodzis žodzį gena“ pasakoriams ir žiūrovams toliau demonstravome dainas, šokius bei muzikantų pirštų miklumą, o pačių dalyvių tarmiški pasakojimai leido dar kartą įsitikinti, jog iš lūpų į lūpas perduodama tautosaka yra nuolat trykštanti kultūros ir istorijos versmė...
Vakarui artėjant, gardžiai pavalgę ir amatų išbandę, ištvermingiausieji (su batais ir be jų) patraukė pasivaikščioti po įvairiais pasakojimais ir legendomis apipintą etnografinį Švendubrės kaimą. Aušros Česnulevičienės istorijos apie XX a. vidurio pavandenę, giliai po žeme prasmegusį miestą ir velnio pamestą akmenį vainikavo mūsų kelionę, kuri kartu su įstabia Raigardo slėnio panorama atminty išliks dar ilgai.
Kitą rytą iš Čiurlionio triptiko grįžtame į paauksuotą Čiurlionio gatvę, išsipurtome pilnus batus pieskos, atsisveikiname su laumėmis ir sutartinių ritmu žygiuojame į Kernavę. Iki pasimatymo ten!
Agnė ir Kotryna
Druskininkų kultūros centro ir Julitos Slipkauskaitės nuotr.
