Nors rugsėjis kasmet žymi naujų mokslo metų pradžią ir lėtą rudeniškų darbų įsibėgėjimą, mums ilsėtis neleido – mėnesį baigėme su trenksmu!
Lengvas renginių maratonas prasidėjo gaivų, vėsų ir kiek lietingą rudens lygiadienį, kai visi apsimuturiavę storomis skaromis bei kumštinėmis pirštinėmis palikome M. K. Čiurlionio gatvę ir pajudėjome Kernavės link. Ši mus pasitiko šviesi, rami bei giedra, o pavaišinusi šiltu maistu paslaptingai žadėjo įtraukti į magišką, menišką bei įvairiaspalvę šventę, persmelktą baltų tikėjimą primenančių būgnų, ragų ir balsų sąšaukų.
Neišpasakytai didelį įspūdį paliko viena ilga keturių ansamblių nutiesta gija, apšviesta liepsnojančiais deglais, vedanti į vis kitą piliakalnį. Nuo jų viršūnių vakarą tik dar stipriau drebino aidintys būgnų ritmai, kuriuos pratęsė spalvingi, disonansiniai ansambliečių sutartinių skambesiai. Net ir lietų spėjome pamiršti stovėdami bendrame rate prie aukuro, klausydamiesi G. Žilio kerinčiai kankliuojamos „Laiminguo“. O kokia šventė be visus užvedančių šokių? Tad nedelsdami susikibom už parankių, šokinėjom per kupstus, sukome vieni kitus, kol vėlų vėlų vakarą palikome svetingąją Kernavę ir toldami su dainomis mojome jai sudie.
Vos grįžę puolėme ruoštis „Balticos“ festivaliui, kasmet jungiančiam Latviją, Estiją ir Lietuvą bei atskleidžiančiam įvairiausius šių šalių-sesių folkloro ypatumus. Meninio projekto „Protėvių audos“ filmavimas festivalio išvakarėse netgi priminė mistišką kelionę Kernavėn, mat visi stovėjome ratu tarp prosenelių ir senelių veidus menančių burių ir susikibę už rankų žvelgėme į viduryje nušvintančią ugningą saulę. Vėliau archeologiniais kostiumais pasidabinę, jausdami lengvą jaudulį, tiesioginėje transliacijoje žiūrovams pristatėme įvairių mūsų tautosakos nepaprastumų: nuo juokingų paukščių pamėgdžiojimų, žaismingo piemenų folkloro iki gražiai rimtų rugiapjūtės dainų. O visą festivalį karūnavo dideli visuotiniai šokiai, kuriuose pagal smagias melodijas šokdinom ir savus, ir naujai sutiktus, ir didelius, ir mažus.
Tad įspūdžių rugsėjis paliko įvairiausių, mūsų neišgąsdino, smarkiai nepermerkė, o tik suteikė daugiau laiko pabūti su brangiais ansambliečiais bei leido patirti mistiškų, įdomių, širdį šildančių akimirkų.
Elzė
J. Slipkauskaitės ir R. Šeškaičio nuotr.
