Rasos arba Joninės yra viena ryškiausių tradicijomis apipintų švenčių metuose, burtų ir įvairių papročių gausa neatsiliekanti nuo Kūčių nakties. Šiais metais ilgiausias metų dienas su dalimi ratiliokų praleidome Klaipėdoje, kur vyko tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“.
Nors pirmos dienos koncertas laukė tik vakare, į Klaipėdą atvykome anksti: skubėjome į garso patikrinimą. Iškart tapome mėgstamiausiu garsistų ansambliu – meilė iš pirmo žvilgsnio, kaip sakoma. Sugužėjom į sceną su visais instrumentais: vienoj dainoj grojam taip, kitoj jau kitaip, čia dainuosim visi, o čia merginos giedos sutartinę ir suksis scenoje ratu. Tikras smagumėlis kiekvieną instrumentą, balsą atskirai įgarsinti ir dar nesusipainioti tarp kūrinių. Ir garsistams, ir mums prireikė daug kantrybės, tačiau vakare bendras triūsas atsiskleidė visu gražumu. Koncertą atidarė daudytės ir kelios sutartinės, apžavėti „Kuršių ainių“ Rasų apeigų inscenizacijos, dainavome ukrainietišką dainą „Ptička nevelička“, o vėliau su kitais ansambliais dainavome ir šokome beveik iki vidurnakčio! Tiesa, su keliomis merginomis dar gavome progą pamėtyti vainikus ant kupolės, bet šiais metais nelabai sekėsi, tad daugiau dviejų kartų nė viena neišdrįsom laimės bandyti. Nuostabieji vedėjai Damilė ir Lukas, kurie, beje, šia išskirtine proga abu pasipuošė Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais, šmaikščiai užmetė Mildos vainiką Petrui ant galvos, mat šis antrą kartą skriedamas beveik kliudė skrybėlę! Pašokdinę Jonus, Janinas ir Rasas bei smagiai padainavę susiruošėme linksmintis toliau...
Kadangi daliai ansambliečių šiais metais teko praleisti tradicines „Ratilio“ Rasas Paaliosės kaime, pasinaudojau proga juos pasikviesti pas save – į Rokų kaimą. Jau visai vėlai atkeliavę radome lemputėmis ir žvakėmis išpuoštą pavėsinę, vaišėmis nukrautus stalus bei paruoštas nakvynes vietas. Tėvai su nekantrumu laukė susipažinti su draugais, apie kuriuos tiek daug girdi, kartu pavakaroti. Kieme aidėjo dainos, juokas ir netgi įsisiūbavo šokiai. Kaip Tomas sakė, „šoki ir net nematai su kuo“. Ryte papusryčiavę, pasivaikščioję miškais ir pievomis, atsigavę gamtoje grįžome į Klaipėdos šurmulį.
Čia mus pasitiko renginių gausa: grupių iš užsienio pasirodymai, įvairių tradicijų pristatymai, mugė – tik spėk suktis. Vakare laukė koncertas „Nakties polifonijos“. Kartu su ansambliu „Sasutalas“ iš Kauno žiūrovams pristatėme sutartines bei galėjome grožėtis Dnipropetrovsko regiono kazokų dainomis, kurias atliko jungtinis ansamblis iš Ukrainos „Volodar“ ir „Michailove chudo“. Kiekviena daina buvo pristatoma: iš kokio krašto, kaip atliekama, apie ką. Dalyvius ir žiūrovus graudino ne tik nepaprastas šių dainų grožis, bet ir geliantis tekstų aktualumas. Po koncerto nesinorėjo skirtis: kartu su ukrainietėmis, su kuriomis susipažinome per festivalį „Skamba skamba kankliai“, toliau dainavome ukrainietiškas dainas, lietuviškas sutartines, kurias jos puikiai moka! Turėjome galimybę jas pakalbinti, padiskutuoti apie skirtingas dainavimo tradicijas ir mokytis vieni iš kitų.
Šeštadienio rytą pradėjome prekybos centre „Akropolis“. Lyg iš niekur atsirandančia sutartine „Aik, aželi, undenia“ stebinome prekybcentrio lankytojus ir kvietėme į festivalį. Popiet Danės skvere pavėsio ieškančius festivalio dalyvius supažindinome su kasmet Palangoje vykstančia Jurginių švente: dainavome jau taip gerai ratiliokams žinomas dainas. Vakarop lyg ir nusikėlėme atgal į „Skamba skamba kankliai“ festivalį – kartu su kitais ansambliais dalyvavome „Sutartinių rate“ Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Viskas siūbavo ir lingavo sutartinių sąskambiuose, kiemelį puošė jau besileidžiančios saulės spinduliai. Vakarą vainikavo bendra dalyvių vakaronė – Klaipėdos etnokultūros centro kiemelis šiltai mus priėmė, mokėme ir mokėmės šokių, dainavom ir džiaugėmės klausydami kitų kraštų dainų. Atrodo, kad geriausiai šį vakarą apibūdina žodis jaukumas – taip gera ir ramu buvo vakaroti pasislėpus tarp Klaipėdos senamiesčio namukų.
Visgi labiausiai įsiminė paskutinės dienos koncertas. Buvome paruošę smagią, trankią programą festivalio uždarymui, tačiau sekmadienį pasiekė naujienos apie karinius veiksmus Kyjive. Su „Volodar“ ir „Michailove chudo“ ansamblietėmis iš Ukrainos tylos minute pagerbėme žuvusiuosius ir dainomis apverkėme visus nukentėjusius. Tačiau paskui turėjome vėl lipti ant scenos ir pabaigti koncertą keliais šokiais. Dar niekad taip nebuvo sunku šokti, merginos ant scenos šluostėsi ašaras, veidų nepuošė plačios šypsenos kaip įprastai, tik santūrūs ir greičiausiai netikri šypsniai, o vidų draskė disonansas tarp to, ką jautėme, ir to, ką veikėme. Uždarę festivalį dar likome kartu pabūti – įsiamžinti prie Ukrainos ir Lietuvos vėliavų, vieni kitiems nubraukti ašarą ir palaikyti apkabinimais. Šios moterys yra neįsivaizduojamai stiprios: palikusios savo vyrus, šeimas ir draugus tvirtai mus ramina, kad viskas bus gerai, dėkoja už mūsų palaikymą ir pagalbą.
Kelionė namo buvo rami ir šviesi. Pavargę, kupini įvairių emocijų dainavom lyriškas dainas, dalijomės įspūdžiais apie praėjusį savaitgalį. Kaip ir priklauso per Rasas, festivalio dienos buvo ilgos ir turiningos, o poilsio naktys trumpos. Grįžom ne tik praturtėję žinių apie savo ir kitų šalių tradicijas, įsikvėpę toliau jomis domėtis, bet ir suvirpintomis širdimis. Tačiau ryškiausia ir svarbiausia lieka stiprus meilės jausmas Ukrainos žmonėms ir šioms nuostabioms moterims, noras visaip kaip palaikyti šią šalį: tiek veiksmais, tiek malda.
Barbora
Festivalio organizatorių ir B. Skirgailaitės nuotr.
