„Na ir tegu pabando man kas nors pasakyt, kad būti ratilioku neapsimoka“, – sakė Teresė įpusėjus mūsų kelionei Latvijoje. Sočiai pamaitinti, apnakvindinti, išvaikščioję Rygą, aplankę Siguldą, Ventspilį, Puopę, Talsus ir susipažinę su kitų Baltijos šalių kolektyvais, patenkinti grįžom iš „Balticos“ festivalio Latvijoje, su visais pasidaliję savo kultūra, dainomis bei šokiais. O mums, ratiliokams, tas noras dalintis tiesiog liejasi per kraštus: jei penkias minutes reikia palaukti autobuso gatvėje, jau užvedamos dainos, o kitą kartą jau ir muzikantai traukia instrumentus ir prasideda šokiai, jei keletas minučių iki pietų – žaidimai ir rateliai, kiekviena minutė pripildoma šio brangaus turto.
Kelionė ir prasidėjo su dainomis, riedant tuščiais liepos 6 dienos keliais, kurie mus greitai nuvedė į Rygą, kur Latvijos nacionalinėje bibliotekoje įvyko 2022 metų festivalio „Baltica“ įžanginis koncertas. Šių metų festivalio pagrindinė tema – žaidimai; ši tema, organizatorių teigimu, buvo pasirinkta siekiant išryškinti žaismingą ir džiaugsmingą tautinės kultūros potencialą, o ir pats festivalis, 1987 metais pirmą kartą įvykęs Vilniuje, iš dalies prasidėjo tarsi žaidimas: žaidimas su valdžia ir jos taisyklėmis, žaidimas, leidęs sėkmingai šiam folkloro sambūriui vystytis iki Dainuojančios revoliucijos ir Baltijos šalių nepriklausomybės, leidęs tęsti tradicijas, saugoti paveldą ir tuo drauge dalintis. Koncerte užmetę pirmą žvilgsnį į kitus festivalio dalyvius, nuskubėjome į Rygos lietuvių vidurinę mokyklą, kur mūsų laukė Latvijos lietuvių bendruomenė. Susibūrus į bendrą ratą giedoti tautiškos giesmės, nejučia mintys nuklydo į visą pasaulį: nuo netoli esančių gimtųjų namų iki Bukarešte giedančių kitų ratiliokų ir visur, kur tik tą vakarą skambėjo Lietuvos himnas. Šventė buvo linksmai vainikuota vakarone – dainomis, šokiais, ypač pasidžiaugėm muzikuojančia vadove.
Antrąją dieną vykome į Turaidą ir dar labiau pasinėrėme į festivalį ir Baltijos šalių folklorą. Su gide pasivaikščioję po muziejaus teritoriją, aplankę pilį ir išgirdę šios vietos legendas ir pasakojimus susirinkome Dainų slėnyje, kuris laikomas vienu iš Dainuojančios revoliucijos Latvijoje simbolių: būtent „Balticos“ festivalio metu čia 1988 metais pirmą kartą iškelta Latvijos vėliava, o net kelerius metus atgimimo laikotarpiu čia kiekvieną savaitgalį žmonės rinkdavosi dainuoti liaudies dainų. Šiame koncerte dar kartą įsitikinome žaidimų universalumu – visi kartu vedami žaidėme žaidimus, kurie buvo tokie aiškūs net skambėdami latviškai, tuo dar kartą įrodydami liaudies kūrybos jungiančią galią.
Trečioji festivalio diena, grįžus į Rygą, prasidėjo trumpu koncertu ryte ir tęsėsi vaikščiojant po mugę Latvijos sostinėje, gėrintis amatininkų darbais, audinių raštais, papuošalais, įsitraukiant į latviškų šokių ar amatų dirbtuves. O vakare visi susirinkome vakaronėje Rygos latvių draugijos didžiojoje salėje. Čia vyko polkos varžytuvės, kur prizines vietas pelnytai nuskynė ratiliokai: ketvirta vieta teko žavingiausių merginų duetui Agnei ir Kotrynai, trečia – Steponui ir Julijai, na ir pirmoji skirta latvio Arvids ir lietuvės ratiliokės Gabrielės porai. Atsipūsti nuo šokių skubėjome į fojė, kur visų nuostabai nuo gretimo stalo mus pasiekė latvių atliekama lietuviška daina! Ši nuostaba, vertėjaujant Teresei, peraugo į nuostabius vakarinius pasidainavimus.
Po ilgos vakaronės ketvirtąją dieną išvykome į Ventspilį. Miego trūkumas greitai buvo likviduotas visaip susirangius ant sėdynių, ir atvykę į vietą jau vėl energingai žengėme į sceną pristatyti savo programos ir etnografinių regionų. Koncertas vyko pramoninio kanalo fone, su kranų ir krovininių laivų vaizdu, kurį dar gaubė apsiniaukęs, tamsus dangus, suteikęs renginiui paslapties, vertęs susimąstyti, kokioje išskirtinėje aplinkoje tenka pasirodyti. Visišką kontrastą tą dieną pateikė romantiška Puopės dvaro sodyba: čia tarp žaliuojančių medžių, gėlių, senovinių dvaro pastatų įvyko vienas jaukiausių festivalio momentų – pasidainavimai, pasišokimai su kitais kolektyvais, be jokių mikrofonų, įgarsinimų ar kamerų. Pasivaikščiojimai po taip skoningai sutvarkytą dvarą, pokalbiai su vietiniais, net atklydęs didžiulis šuo leido dar labiau panerti į Baltijos folklorą, pabūti autentiškoje aplinkoje ir pajusti tą tikrąjį folkloro būvį. Taip gražiai į kitų kolektyvų sukurtą dainų koncertą įsiliejome ir mes, paįvairinę popietę šokiais. Vakaras tęsėsi ir toliau, kai trumpa eisena nukeliavome iki Puopės amfiteatro, kuriame ir vėl galėjome dainuoti ir išgirsti kitus. Visai sutemus dar pasėdėjom savame ratelyje prie laužo, Viliaus kankliuojamų dainų liūliuojami.
Paskutinė diena, kaip neretai būna, dar labiau suteikė visam festivaliui jaukumo, savitumo bei bendrystės jausmą. Po rytinio išsimaudymo ežere nuskubėjom į festivalio užbaigtuves Talsų miestelyje – visi susirinkome į eiseną, o vėliau į koncertą dar kartą pasigrožėti kolektyvų, kostiumų, instrumentų bei dainų gausa. Suvirpino finalinė latviška daina „Pūt, vējiņi“, kai net pirmą kartą ją girdint širdis keliauja Baltijos atgimimo ir gyvavimo keliais, džiaugdamasi, kad tokioje bendruomenėje yra galimybė dainuoti ir tęsti „Balticos“ festivalio tradiciją. Festivalis puikiai atskleidė dar atidarymo kalbose girdėtą frazę – kaimynai nėra siaura sąvoka, tai be galo plati kultūros įvairovė, kurią taip gera pažinti.
Elena
Agnės Sidabraitės ir Reinis Oliņš nuotr.
