Intensyvi liepa: kas grįžs iš Rumunijas, kas iš Latvijas festivalių, be ilgesnia poilsia traukėm į Didžiają aulą repetuot – dar viens festivals jau už poras dienų, liepos 14–17 dienomis „Čiulba ulba“ Subartonyse. Ratiliokai buva pakviest penktadienio vakarų pravest pasidainavims prie lauža, pagrot šokiuos ir sekmadienį padainuot Subartonių krašta dainų koncerte. Festivalių praretint ratiliokų kuopa turėj sukts iš padeties – ant popieriaus penktadienį turim keturs vedančius dains žmons, tarp jų ir aš, užkietėjs aukštaits, kiti stipriej vedantieji atvykst tik sekmadienį. Muzikantų frontas taip pat buvo praretints, tačiau greitai susidėj naujs sąstats, kurs ant scenos pasirodys pirmų kartų. Važiuodams iš repeticijos nervavaus, kad mana pasirinktos vedamos dainos man ne dzūkiškai skamb, o kažkode aukštaitiškai ir aš nepritaps dzūkų festivaly.
Į festivalį patraukėm kas kad norėjom sava transportu, susibūrę į ekipažus. Vieno jų vairuotojs buvau aš, ketvirtadienį per piets su trim merginom iš Vilniaus pajudėjom link Dzūkijos. Taip ir prasidėj mana klaidžiojimai po dzūkų kultūrą. Nesinorėja nieka praleisti. Jau pirmą dieną ėjom į Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinį muziejų – šių metų festivals buva skirts jo 140 metinėms, pasirod, čia gimė ir dažnai lankydavos Krėvė. Pakaštavojom totorių kulinarinio paveldo, vietinė totorė Liusia pagamina saldaus plovo. Pasistiprinę ėjom į žinių salę pasiklausyt paskaitų. Taip ir vakars priartėja, prie laužo būriavos žmonės, prasidėj pasidainavimai. Kas man nustebina, kad aš mokėjau beveik visas dains, kurias vedė kiti ansambliai. Gail, kad oficialiai pasidainavimai tęsės tik valandą, toliau sekė vakaronė. Šokiai buva tokie trankūs ir linksmi, kad jau po pirmos nakties šokių aikštelės žolytė buva sutrypt iki žemių.
Penktadienio rytą ištvermingiaus pradėj nuo žygio po Subartonių apylinkių šventviets, aš pasirinkau tinginio žygį ir ilgiau miegojau sava mašinoj. Festivalia program ėjo pagal šablonų: nuo ryto iki piet veik amatų kiems, žinių salėj nuo pietų iki vakara vyksta beveik be pertraukų paskaitos, vakare pasidainavimai ir šokiai. Penktadienį užklydau į Veros vedams dzūkų dainavimo mokyms, kuriuos bandžiau formuot garsų, kaip dzūkai dainuoj, po jų kažkaip pasijaučiau nesants toks nieka verts dzūkų dainuos. Likus nedaug iki pasidainavimų, daug nesitarę, visi ratiliokai pradėjom rinkts prie Stepono vilos (hamako apdengt palapin) atokiau nuo festivalia mišk, pasirepetavom dains ir išsibarstėm kas kur. Vėl visi susirinkam prie laužiuka, aplink susidarė kelios eilės žmonių, drebuliuks ėjo ne todė, kad buva šalt, o nuo kiek daug žmonių susirinka padainuot kart. Pradėjom pasidainavims, pasikeisdami dainą po dainos su Merkinės jaunimo etnokultūros klub „Kukumbalis“, valanda tiesiog praskriej. Būtume tikrai neištempę visos valandos pasidainavimų, jei ne Elzė, kuri buvo pasiruošus pravest gal koks šešias dains. O tada ėjom šokt. Ratiliokai užkūrė tikrą pirtį šokių aikštelėj, o nuo basedlos grojima ir įgarsinima ne kartą susižvalgėm su Steponu, ant kiek gerai groj ratiliokai, net dabar prisiminus šiurpai nuein. Oficiali program baigės, bet šventė tęsės, dar vakarojam ilgai, miegot nuėjau, kai saulė švyst pradėj.
Treč dien po trankios nakties buva lėtesnė, mes šešies nusprendėm šią dieną pailsėt, per daug niekur neit ir ratiliokų praminto „Biržų pokerio“ kortom pažaist. Vakare vėl dainavom, šokom. Apie pirmą valandą jau atrodė, kad visks, įsivyruos ramybė, bet Augusts užlipo į atvirą sceną ir pradėj traukt sava kozerius, kiti muzikantai nenusileida, jungės prie jo su įvairiais instrumentais, improvizava, prasidėj toks vakarėls, apie kurį dar ilgai bus galim šnekėt, muzikantai gal 11 kartų grojo paskutinį šokį.
Sekmadienio rytą pabudau nuo Viliaus skambučia 10:00 – jau atvažiava paskutiniai „Ratilio“ ekipažai į Subartonių krašta dainų koncertą. Dar miegančiom akim aprodžiau naujai atvykusiems ratiliokams festivalia teritorijų ir su Vilium patraukėm kelt dar vis miegančių mūsiškių. Nelabai kas gavas, nes neišsirinkam dainos, su kuria kelt, ir išsibudino nuo mūsų kalbų… Susitikom, kas jau gyv po nakties, prie scenos; ratiliokai solistai buvo surimtėj, nekantraujants parodyt išmokts net septyns dains. Aš šįkart nusiploviau solo dainuot, tik sėdėjau ir gerėjaus, kaip gražiai vinguriuoj dzūkiškai mana draugai, ir galvojau, kad vis dėlto ne toks ir svetims man tas Dzūkijas krašts. Po Subartonių krašta dainų koncerto jau pagaliau vis galėjom atsipūst, bendrai užsisakėm pickių ir pradėjom skirstyts. Artėj nesustabdom pabaig, visks užsibaigė muzikiniu gatvės vaidinimu. Tingiai, nenorom teko pradėti ruoštis kelionei atgal. Važiuojant dar sukos mintys apie Dzūkiją, atsisveikinom su ja iki kito savaitgalia!
Karolis
Augusto Černiausko nuotr.
