Nu paskaitiau andai ratilioko Karolio straipsnį, kap „Ratilio“ in pescivalį „Čiulba ulba“ Subartonyse nušutinę bovijosi. Nu dar misliju: ale tai cyrkai, kap puikiai aukštaitis, (ne)pasiklydęs Dzūkijoj, viską tenais susakė. Nu i paėmė siuts, nervacija, didžiausia sarmata: ale tai aš, dar, daleiskim, nuo padzūkio, irgi neparašytau... Nor čia i ne (visai) apie mane, ale vė sėkmė didžiausia: vos nedėlia praėjus – jau mes vė in Dzūkiją varom. Tai jau čionais, klausykit, kokia, kiba, dzūkiška manija tą mūs ansamblį suėmus... Ale man tai vis unaris didžiausias čionais jum rašyti.
Nu i, žinokit, pierkūnai, kap smagiai praleidome čėsą liepos 22–24 dienukėm vykusiam respublikiniam folkloro festivaly „Subatos vakarėly“ Marcinkonyse – ale ne tik Marcinkonyse, ba i visam Dzūkijos nacionaliniam parke. Nu i pritikom kap tę buvę, ba festivalis skyrtas jaunimo metam.
Šeštadienį dą tik grikių babką Marcinkonių lankytojų centre tetukės iš pečiaus ištraukė – jau mes su tašėm, su klūmšiais atvarom in festivalį. Dieną pradedam knygos „Pora sermėgų“ pristatyme, autorės – dvi baisiai ukvatnios tetos – Diana Tomkuvienė i Asta Vandytė ne tik apie tais sermėgas papasakoja, ale apie viso dzūkiško svieto apsirengimą: kokie sijonai pas moteris būdavo, kap andais marškinius puošdavo, kap vailoką gamydavo i kap jį tenais tep mandriai sudurdavo, ka lengvai dą neinžūrėsi, katroj vietoj.
Nu vėliau jau po valiai riktuojamės važuoti in Margionis, kur klojimo teatre kartu su „Stadalėle“ iš Druskinykų, „Jore“ iš Vilniaus ir Margionių daininykėmis lengvai pauliavojam. Vakare jau mes pasiduodam atgalios visi in Marcinkonis, prie Kastinio ežero, kur visas gražumas: i festivalio didysis koncertas, i dzūkiškas kermošius, kur i ragažėlę gražesnę, i švilpuką, i skeptrą vakaro gimtuvininkui nupirkt možna.
Ale gražumo to koncerto būta... Nugi vė programą pradeda Marcinkonių kaimo ansamblis i „Stadalėlė“ – ale tos tetukės tep smagiai dainuoja, kad jau mes, išsižoję bežūrėdami, besigėrėdami, vos po „Virvytės“ nepavėluojam patys ant scenos nulėkt. Nu čionais mes tradiciškai – pasirodom gerai, žiūrovai ploja, visi patenkyti. Kvit.
Vakare susiverčiam visi in Marcinkonių (Dzūkijos nacionalinio parko) etnografinę sodybą, o tenais – vajėzau! Kas per vaišių didumas! Už stalą tai, kiba, kluono durys kaimynų paguldytos! Nu, už vaišes tvarkingai susimokam – čionais pat, kieme, kapelija paduoda garsų i pakuriam šokius. Tuom pačiu rozu su gimtadieniu pasveikinam i generalgubernatorės naują pavaduotoją.
Sekmadienį, biskį po vakaronės apsiraminę, festivalį tęsiam rytine paskaitėle apie gėlių darželius Dzūkijos nacionaliniame parke. Tai jei lig tol garsiai nepripažinau fetišo kaimo sodybų kiemams, tai dar jau žemai lenkiu galvą – pas kai kurias šeiminykes tyrėjos Lina Žukauskienė ir Virginija Pugačiauskienė darželiuose suskaitę per 100 gėlukių rūšių!
Po paskaitos turim laisvą valandukę, tai pasiduodam pasižūrėt in Musteiką – baisiausiai dėkojam mūsų gidei i festivalio vedlei Daliai Blažulionytei, katra ne tik mus festivaly suganė, bet i apie skruzdžių liūtus papasakojo. UAB „Marmos lavkės“ pastiprinti ledų, staigiai prie Musteikos kaimo kryžių persirengę (PASTABA: dėl spaviedojimosi kreiptis į vadovę Mildą), nusiskubinam in Žiūrus, kur an Ūlos krantuko atsisveikinam su festivaliu – dievulis duos, tai ir iki kitų metų.
Nu i smagumas toj Dzūkijoj; kur tik nepasisuksi – vis šventė, vis festivalis! Nu i kap čia gali nenorėt sugrįžt, kad i kožną subatos vakarėlį?
Indrė
Barboros Skirgailaitės ir Damilės Bagdonavičienės nuotr.
