Po liepos gastrolių Dzūkijos krošti nutaram kelias nedėlias leist sau atsikvėpt, nurimt bei pasbūt su namiškiais, nes juk vosara ne gumina – čielus metus netrunka, o taip į kokį koncertų, stovyklų ar festivalį sudalyvaut kaip žiūrovui irgi rodu. Ale ir tos nedėlios prabėgo – išsiilgom Didžiosios aulos, instrumantų skambėjimo, šokių, bandrų dainėlių, bet vat labiausiai – vieni kitų.
Susirinkį vėl draugėn, numatėm sudalyvaut respublikiniam folkloriniam festivaly „Obelynės Žolinė 2022“. Per repeticijas atsišviežinį kas tai solinas daineles, kas šokių melodijas, o kas – šokių eigų ir žingsnėlius (ypač mon, su besipinančiom kojom), sekmadienį popiet pajudėjom į sodybų „Pas Pinčiuką“. Nukakį tėn ir visi sukaitį, movėm į Dubysų pasipliuškent – gaivumėlis, ne kitėp. Paskui išsiskirstam: vieni pavėsinan nuėja, kiti po vietų pavoikščiojo, o ratiliokės ajo žolynų rinktų vainikams. Ale pastarosioms buva keblumėlis, nes aplink sodybų veja trumpumo lyg ėglas spyglio, tad dairytis žolynų reikėja toliau. Vaikinai, tarp jų ir ošiai, rinkos vietos pavėsy teip papletkavot, pakol merginos žolynus rinkos, bet Mindaugas nutara nelaukt, kol jom kas nupins ar nenupins, ir ėmas iniciatyvas – savo vainikui lapingas ųžuolo šakėlas rankiojo.
Susiruošį medžiagų vainikams rytojaus švintai, sėdom autobusan ir važiovom Tado Ivanausko sodybon-memorialiniam muziejun Obelynan. Vos praajį pro tujų alėjų, mus sutiko slaunas vietos gaspadorius Zigmas Kalesinskas su darbinam pirštinam ir rogino vakarienas užvolgyt, kad per pasirodymų kojelas nelinktų. Pavolgį kas vienų porcijų, o kas, Karolio paroginti, – ir untrų (mon teipogis siūlijo, bat ale tokia soti būva sriubikė, kad persigundau, jog nebepasjudinsiu), nuvėjam link scenų. Tenais pristatinėjo vaistažolininkų Marių Lasinskų, kuris vėliau ajo vast edukacinas paskaitos „Vaistažolių nauda sveikatai“. Rodu buva ir mon pasklausyt, bat reikėja ruoštis atidarymo koncertui (gol kadu teip unt laisvo čėso jo knygelį paskaitysiu). Ale visgi teip gėra buva pasklausyt folklorinių unsomblių, iš visų Lietuvos kampėlių privažiovusių – nuo Vilniaus iki Palungos, nuo Jurbarko iki Ponvėžio, – atsisadus, atsigulus unt lovatiesių su meilia, visur belydinčia uodų kompanija. Po festivalio atidorymo nuvėjam pažiopsot meninį instaliacijų „Skambantys raštai“, kuriame aityšnikai suvienijo jėgas su meno žmonėm ir sukūra mum, žiūrovam, visokių čiūdų kupinų projėkcijų – susižiūrajo tai gražiai. Ir atajo laikas mūsų ratiliokų programai – „Folkloro vyšnios Sūduvoj“, kurių vedė po kišėnas žodžio neieškunti mūsų sudūvietė Indrė. Kad būtumat jūs girdėjį, kokių cyrkų jinai baprisokė, tai kūti kūti – ir apie ubagų, apsukusį aplink pirštų prūsaitę, ir apie vaikėlius čiūčiuojančias laumas paposakojo. Labai maloniai ratiliokai solistai, duetai, tercetai buvo uždainovį savo dainelas – kaži kaip užgriebdavo už dūšelas, kad net pats nepajunti, kaip pradedi lūpom kartot žodžius... O kaipgi neapsieit ba šokių – šįkart namų dorbus iš anksto atlikįs, šokt buva viens malonums. Pridainovį, prišokį ir primuzikovį po koncerto nutaram vakaronį pasdaryt nakvynas vietoj, bat nuvažiovį tik pasimurkdėm upėj ir ajom čiūčią liūlią daryt... Tik kaži kokie ten velniai trečiam aukšti merginom nėdava ramybas – trypa, šoko, spaliukus drobstė unt galvos, tai drasėsnas nuvėja ir tėp patvarkė, kad paskui nebabuvo nė cypt.
Išaušus Žolinas rytui, nurūkom atgol Obelynan skanaus pusrytėlio pavolgyt, paskui merginos su iš vokar prisirinktais žolynėliais ėmės pint vainikėlių, o Mindaugas – ųžuolo vainikų. Pačiom tuo tarpu labai rodu buva pažiūrat, kokių obelynų užveisė Ivanauskas savo valdose, ir bitelas apžiūrat, pasisveikyt. Teip bavoikščiojant par rasotų žolį peršlapau savo sportinius kuntoplius, tad nutariau grįžt pas saviškius ir kartu nuvėjom į Tado Ivanausko sodybų ekskursijon. Nors miego buvo tik kėlios valandėlas, bat gidės tokio novatno pasakojimo būta, jog anei snaust neėma, anei čėsas neprailgo. Paskui sekė greita ekskursija po parkų, kuriame patyrįs miškininks visokių įdomių dalykėlių mum paposakojo, paroda – iš kurios liepos bitas madų nėša, kaip cūgų nuo kėnio atskirt, kokios rūšies šermukšnius paukštukai labiau lesa.
Priėjo čėsas baigiamajam koncertui „Žolynų ratu“. Merginos pasipuošį vainikėliais, o ošiai pasitenkinįs trim gėlalam ir įsikišįs skrybėlan, sėdom žiūrat ansomblių pasirodymų. Jurbarkietas iš ansomblio „Imsrė“ ne tik kad gražiai pasiroda, bat ir žolynų puokštis ratiliokams vaikinams įteikė. Mas irgi nesipuikovom, teip pot kelias dainužėles padainovom, pašokom, muzikų pagrojom, ir visai nejučiom laikas priajo visokioms padėkoms. Čia jau atroda, jog nieko įdomaus nebaįvyks, bat netikėtai sužinojom, kad buvo rinktas geriausias festivalio šokėjas ir titulų laimėjo ne kas kits, o nenuilstuntis Augustas, šokįs beveik visuose unsomblių šokiuose. Tų progų muzikontai užgrojo „Nugalėtojo polkų“, kurių pradžioj šoko nugalėtojas su Damile, o ilgai netrukus prisijungė ir visi kiti. Užbaigį polkų ir su mintim, jog po dvejų metų Obelynaj ir vėl švęsma Žolinį, pavargį, bat laimingi išvažiovom namon.
Tomas
Augusto Černiausko ir Barboros Skirgailaitės nuotr.
