Fiziku gimęs, rašytoju netapsi – pasakė niekas niekada. Gal ir tiesa, bet pabandysiu ir aš jums trumpai apie paskutines ratiliokų aktualijas papasakoti.
Spalio 19 d. džiaugėmės galimybe pasirodyti Vilniaus etninės kultūros centro koncertų cikle „Folkloro dažniai“. Viskas vyko nedidelėje kamerinėje salėje – LMTA Balkono teatre, kuriame žiūrovų vietos užėmė bene mažesnį plotą nei pati scena! Visgi tai suteikė vakarui tik dar daugiau jaukumo ir bendrumo. Prie ypatingos nuotaikos labai prisidėjo apšvietimo ir įgarsinimo specialistai, sukūrę užburiančią aplinką ne tik mums, sceninio vyksmo dalyviams, bet ir žiūrovams, kurių šypsenos glostė širdį. Turbūt įdomiausiais viso koncerto momentais laikyčiau mūsų šokėjų improvizacijas, leidusias scenoje atsipalaiduoti ir dar labiau džiaugtis rodoma programa, atskleidžiančia folkloro grožį ir visapusiškumą. Visgi, kalbant apie ypatingas akimirkas, labiausiai man įsiminė ši:
Manau, jau ir pati nuotrauka atskleidžia akimirkos grožį ir esmę – bendrumo jausmą, laimę ir nesustabdomą žinių bei išminties sėmimąsi iš mūsų vadovės Mildos Ričkutės.
Noriu kreiptis tiesiogiai ir į tave, mielas skaitytojau: jei tau netyčia taip nepasisekė, kad nebuvai gyvame pasirodyme, nuraminsiu, kad jau gali viską išvysti „YouTube’ėj“! O ką ten pamatysi ir išgirsi? Tikrai gražių panelių ir vaikinų, dainų ir šokių, faktų bei atsiminimų. Galiausiai esu įsitikinęs, kad žiūrėdamas koncertą ne tik gerai vakarą praleisi, bet ir kiekvieną mūsų krašto regioną bent po truputį pažinti pradėsi!
Dalies ratiliokų vos po kelių dienų laukė ir kitas scenos vyksmas – Antano ir Jono Juškų užrašytų dainų konkursas Veliuonoje. Diena buvo vėsi, tačiau giedra ir džiugi. O jau vietos gražumas! Dešiniajame Nemuno krante stovinčioje vienoje seniausių Lietuvos gyvenviečių galėjome pamatyti nuostabiai atsiveriančius tolius į kitą upės pusę. Šis apsilankymas leido man dar plačiau suvokti Veliuonos miestelio svarbą Lietuvos istorijos kontekste. Būtent čia amžinam poilsiui atgulę broliai Juškos per gyvenimą surinko didžiulį panemunių dainų lobyną, kurį surašė į ištisus tomus. Jų dėka mes galime toliau dainuoti daugybę gražių dainų ir taip išlaikyti gyvą protėvių palikimą.
Konkurse pasirodėme keliomis grupelėmis: vaikinų, merginų ir visi bendrai. Negaliu nepasidžiaugti, kad būtent mūsų nuostabių panelių sekstetas laimėjo pirmąją vietą! Buvo gražu tiek akiai, tiek ausiai, tiek, kas be ko, sielai, stebint tąjį pasirodymą! Man visas konkursas buvo nuostabi patirtis, leidusi išsinešti ir džiaugsmų, ir pamokų. Vienas iš įsimintiniausių konkurso momentų buvo dainos „Nevesiu puikios“ atlikimas su Viliumi: turėjau vienas atlaikyti kitą balsą, suvokdamas, kad čia jau nebus už ko pasislėpti bėdos atveju, reikia paprasčiausiai nesuklysti. Tikrai patiko, kartočiau, tačiau, kaip visada, tikrai yra kur tobulėti.
Daugybę puikių konkurso pasirodymų dar labiau praturtino Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios akustika ir didelė folkloristų bendruomenė, suvažiavusi iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Nebūsiu studentas, jei nepasidžiaugsiu, kad dar ir valgyt po pasirodymo gavom!
Sako, rašto darbo gale žmonės turi pateikti apibendrinimą. Bus? Bus! Savaitė buvo tikrai produktyvi, netrūko nei veiksmo, nei emocijų, nei naujų veiklų, nei pasiekimų. Tačiau bene svarbiausiu akcentu man tapo dar didesnis noras tobulėti ir taip džiaugsmingai skleisti mylimą folklorą! Kaip sakė gerb. Izaokas Niutonas, žmogus tėra paplūdimyje žaidžiantis vaikas, o prieš jį neatrasti driekiasi didžiuliai tiesos vandenynai.
Petrelis
Vilniaus etninės kultūros centro ir Veliuonos kultūros centro nuotr.
