Snieguotą ir pripustytą paskutinį lapkričio šeštadienį visi subildėjome į Tuskulėnų dvarą susitikti su tremtinių palikuonimis.
Kartu su renginio dalyviais pasigaminę eglutės žaisliukų, atsistojome pristatyti svečiams advento tradicijų. Tuo metu salėje sėdėjo dvi Lietuvos: iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę ratiliokai ir mūsų tautiečiai, kuriuos istorija buvo nubloškusi į tolimiausius Rusijos kraštus, bet dabar sugrąžino į Lietuvą. Kadangi visus lietuvius visada vienijo daina, tai ir savo pasirodymą pradėjome tremtinių daina „Kad ne auksinės vasaros“, kuri savyje turi tokią galią, kad net ir svečių, sunkiai suprantančių lietuvišką tekstą, akys spindėjo. Prisistatę perėjome prie advento programos, kurią pradėjo mūsų suvalkietė Indrė, paporinusi labai smagų pasakojimą. Paskui mūsų vedėjai trumpai pristatė būdingiausias šio laikotarpio dainų savybes ir programą pratęsėme dvišake daina apie antelę, kuriančią namus savo šeimai, ir apie mergelę, kuri rengiasi ištekėti. Kadangi advento dainose būdinga apdainuoti tai, kas vyksta Kūčių vakarą, tai ir elnias devyniaragis pas mus atšuoliavo, ir razumnas kiškelis visus aplakstė, o ir jau legendine tapusi ratiliokų daina apie lapelę lengvapėdę ir mergelę lelijėlę visus išjudino pajudėti nuo dūdmaišio garsų. Nutilus paskutiniam akordui, kulinarijos tradicijomis besidomintis Tomas pristatė svečiams Kūčių stalui būdingus valgius ir papasakojo apie jų reikšmę Kūčių naktį. Kadangi norėjome svečius kuo labiau supažindinti su mūsų tradicijomis, suskambėjo ir mūsų paveldas – sutartinės.
Nors ir labai mėgstame dainuoti, tačiau tokie susitikimai su žmonėmis nėra įprasti koncertai, kuriuose vieni pasirodo, o kiti klauso, todėl ir šį kartą popietę pratęsėme rateliu, į kurį įtraukėme visus salėje buvusius klausytojus. Tai buvo tarsi įžanga į kitą dalį, kurioje sėdinčiųjų nebeliko. Kadangi advento laikotarpis ne tik rimties ir susikaupimo, bet ir stebuklų bei burtų metas, tarp mūsų ratiliokų radosi būrėjų, kurios prie stalelių paaiškino, kaip įvairiais tradiciniais būdais sužinoti, koks likimas laukia ateityje. Tuo pačiu metu salėje likę muzikantai ir šokėjai rodė svečiams tradicinius šokius bei kvietė prisijungti prie tradicinių žaidimų. Juos žaisdami ir paskutinius, šalnos pakąstus grybus nurovėme, ir žuvelėmis upe plaukėme, ir lietuviškų skaičių mokėmės, bet smagiausia, kad šiuose žaidimuose dalyvavo ir patys mažiausi svečiai, kurie savo energingumu pranoko net ir mūsų šokėjus.
Manau, kad renginyje praleistas laikas neprailgo nei mums, nei svečiams, nes buvo pilnas geros nuotaikos ir gražių šypsenų bei paruošė visus advento laikotarpiui.
Akvilė
Julitos Slipkauskaitės nuotr.
