Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais į įsisukusį „Ratilio“ metų ratą įžengė taukų kvapu dvelkiantis, dešromis ir lašiniais nukabintas, blynais dengtas bei įvairiais šposais papuoštas Užgavėnių maratonas. Kad jau ir man teko tų blynų pakaulyt, šiupinio šaukštų ne vieną ir ne du suvalgyt, lašinių paltį suraityt, tai mielai pasidalinsiu, kaipgi sekėsi mums tą žiemą varyt.

Ryškūs Užgavėnių personažai (M. Ričkutės ir A. Sidabraitės nuotr.)

Vasario 18-ą dieną į Didžiąją aulą prisirinko ožkų, velnių, ubagų, arklių, malpų bei visas tuntas kitų įvairiausių būtybių. Kažkaip pro akylas apsauginių akis sugebėjo prasmukti ir žiemos sergėtojas, alkstančiųjų ir nuo kasdienio darbo vargstančiųjų globėjas Lašininis, kuris jau buvo užtikrintas savo pergale, mat pasirodo, kad jo priešininkas Kanapinis užsnūdo šiltuosiuose kraštuose ir į Lietuvą sugrįžti nebespėjo. Kaip greitai visi suėjo, taip greit ir iškeliavo į Rumšiškes, kur tądien vyko visos Lietuvos Užgavėnės. Atvykę į Lietuvos liaudies buities muziejų, personažai iškart veiklos susirado: aplankė visus prekeivius ir už duonos ar dešros gabaliuką vykdė puikiausias reklamavimo kampanijas, kartu su „Piliarožės“ daktarų komanda šokdino ir įmantriausiais būdais džiugino pro žemaitiška dvasia ir šiupinio garu apipintos Gondingos sodybos vartus įžengusius lankytojus, savo išmonę, grožį ir jėgą demonstravo kaukių konkurse. Galų gale visi persirengėliai susirinko prie Morės, kur vyko visų Lietuvos Lašininių ir Kanapinių kova. Kad ir kaip Lašininiai stengėsi, prakaitavo ir dešrų grandinėmis mosikavo, juos vis tiek nugalėjo pavasario šaukliai Kanapiniai. Netekusi savo sargybinių, Morė buvo padegta, ir taip pavasariška nuotaika pakerėti persirengėliai patraukė namo. Bet pavasariška idilė visgi neužsibuvo.

Persirengėliai Kairėnuose (A. Sidabraitės nuotr.)

Tik spėjo mūsų kostiumuotieji grįžti namo, tuoj pat lietų vėl pakeitė sniegas. Jėgas atgavę bei raganomis, kitataučiais, jaunavedžiais, kiemsargiais ir numirėliais savo gretas papildę persirengėliai vėl susiruošė varyti žiemos ir vasario 21-ą dieną iškeliavo į Kairėnuose esantį Vilniaus Universiteto botanikos sodą, kuriame tuo metu veikė įvairiausių meninių šviesų instaliacijų pripildytas LUMINA parkas. Prie šio konvojaus prisijungė ir po praeitos kovos dar neišgijęs Lašininis bei pirmiau savo šeimininko į Lietuvą pargrįžęs Kanapinio šuo. Apžiūrėję žvaigždužes, iš švieselių nulipdytus aukštuomenės ponus ir ponias bei kitas instaliacijas, persirengėliai susirinko prie laužo, kur darkart stengėsi išvaryti užsibuvusią žiemą. Tiek kaukėtieji, tiek žiūrovai – visi smagiai šoko, dainavo, ratelius ėjo, žaidimus žaidė. Lašininis, norėdamas galų gale išsiaiškinti, kuris metų laikas – žiema ar pavasaris – viršesnis, pakvietė šunį į dvikovą. Paskyrę ubagą arbitru, abu įnirtingai kovėsi tiek fiziškai, tiek protiškai, bet Lašininiui ir vėl teko pripažinti pavasario pranašumą. Morė buvo ir vėl padegta, blynai suvalgyti, o žiema išvyta su viltimi, kad putodams sniegs visur į nieką vėl pavirs ir daugiau nebesugrįš.

Tai tiek tų Užgavėnių linksmybių. Aišku, man, kaip Lašininiui, gaila, kad nepavyko Morės nuo pražūties apsaugot ir kad dabar teks savo dešras ir lašinius iki kitų metų slėpt. Bet nieko, kad lauke tuoj išauš pavasaris – svarbu, kad širdy žiema.

Lašininis vardu Mindaugas

Agnės Sidabraitės ir Mildos Ričkutės nuotr.

Artimiausi renginiai

<<  <  Saus. 1953  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
     1  2  3  4
  5  6  7  8  91011
12131415161718
19202122232425
262728293031 

Naujausi leidiniai

Go to top