Kaip ir kiekvienais metais balandžio mėn. gale ratiliokų kompanija patraukė į Palangą - Jurginių švęsti! Šventė buvo atidėta savaite vėliau, juk Jurgis susiženijo su šv. Velykomis, tad švenčiama buvo Jorė.
Kelionė prasidėjo nuo Čiurlionio g. Gavom didelį autobusą, tad vietos buvo užtektinai. Į Palangą nubildėjome apie 13 val. Pirmiausia, poilsio namuose „Zunda“, o paskui visi gražiai apsitaisę nukeliavome į Dobilo gyvenvietės žirgyną. O čia buvo pilna atrakcijų: maitinti žirgus duona, jodinėti jais be galimybė pasivažinėti bričkele. Žirgyne buvo kūrenamas laužas, apie kurį būriavosi įvairūs kolektyvai (o jų buvo gana nemažai), bet akcentas buvo mūsų svečiai iš Latvijos - „Dandari".
Nors oras ir nebuvo pats šilčiausias, tačiau nesušalome – šokome, dainavome bei išdykavome (dar ir dabar prisimenu skraidančius kankorėžius :).
Pasibaigus laisvajai programai žirgyne buvome nuveždinti į Palangos arteriją – Basanavičiaus gatvę, nuo kurios ir prasidėjo eisena su dainomis bei šokiais. Taip smagiai ir nužygiavome į botanikos sodą, kuriame kiekvienas ansamblis užėmė kampelį šalia vandens. Čia, ansambliai vieni per kitus, dainavo dainas, skudučiavo, grojo dūdmaišiais.
O jau kai visiškai baigėme sušalt, broliai latviukai parodė savus šokius, prie kurių ir mes mielai prisijungėme. Tai truko ne taip ir ilgai, nes po to kopėme į Birutės kalną, prieš tai nusiprausę veidus jūros vandeniu iš ąsočių.
Birutės kalne buvo aukojami gražiausi margučiai bei aidėjo pavasarinės dainos. Sklindant kanklių muzikai ir mes užtraukėme šviežiai išmoktą ir jau pamėgtą Klaipėdos krašto dainą „Ei jauga, jauga“.
Jau bemaž baigdami sušalt, išdainavę dainas, leidomės nuo kalno autobusų link. Nuvežti buvom į savo laikinuosius apartamentus, kuriuose kiek pailsėję, apšilę bei persirengę, kiekvienas individualiai ar mažomis grupelėmis patraukė į Palangos kultūros centrą „Anapilį“. Čia buvo verdama žuvienė, kiekvienas kolektyvas gavo ingridientų keptis kiaušinienę, o labiausiai išalkusieji dar ir bulvių gavo su žemaitišku kastiniu. Jau tiek prikirtus maisto, kad vos buvo galima paeiti, „Anapilio“ namų viduje prasidėjo vakaronė su šokiais. Kiekvienas ansamblis rodė bei mokino naujų šokių. Ratiliokai pamokino žemaitiškąjį „Gailingį“, kurį broliai latviai trypė pagal savąjį „Kur tu teci“. Nors ir sunkiai, bet vis tiek labai stengėmės išmokinti amerikoniškąjį šokį „Kanadietis“.
Vakaronėje buvo ypatingai smagu, nes buvo daug naujų šokių ir vyravo labai gera energija. Nebuvo apsieita be latviškų, estiškų, ukrainietiškų, baltarusiškų, prancūziškų ir netgi vengriškų šokių, nors daugiausiai dėmesio skirta buvo lietuviškiems ir latviškiems šokeliams. Labai džiugu tai, kad visgi buvo latviai, kurie nepraradę nei energijos, nei ūpo išbuvo iki pat šokių galo. Na, ir aišku, keli entuziastai lietuviai irgi pasiliko :)
Šokiai pasibaigė apie pusę trijų nakties. Parbildėjome į poilsio namus nusnūsti...
O jau kitą dieną neapsiėjome ir be sveikinimų. Kaip ir kiekvienoj kelionėj atsiranda švenčiančių savo gimtadienį, tai ir čia nebuvo išimtis. Draugui ispanui sudainavę tradicinį „Gyvuok“ dar ir prasukome polkutę poilsio namų koridoriuje.
Smagus ratiliokų būrys nukeliavo į Basanavičiaus gatvę pasimuzikuoti ir pasišokti. Palinksminę vietinius gyventojus ir nulėkę nusipirkti šiltų vaflių patraukėme link autobuso – kelionei namučio, atgal į Vilnių.
Visa kelionė ir laikas Palangoje, kaip ir visada, buvo labai smagus, greičiausiai dėl žmonių, su kuriais į tą kelionę leidiesi...
Vilma M.
