„Jūs ne choras, jūs folkloras!“ – repeticijoje garsiai sušuko režisierė Leokadija. Taip taip, mes tikrai nesame choras, tačiau kaip ir režisierė tikime, jog folklorą scenoje galima pateikti įvairiai. Tuoj papasakosiu, ką turiu omenyje.
Dar žiemą apžvelgdama ateinančius metus vadovė tarė, kad metai bus intensyvūs, todėl turime tam nusiteikti ir gerai pasiruošti. Be to, kad tai yra jubiliejiniai „Ratilio“ metai su šūsnim įvairiausių renginių, projektų ir iniciatyvų, tai dar ir tikrų iššūkių metai – vadovė pranešė, jog turėsime bendrą projektą su valstybiniu ansambliu „Lietuva“. Ir tai ne vienas trumpas koncertėlis, tai visas pasirodymų ciklas, apimantis net šešis Lietuvos miestus – Uteną, Telšius, Alytų, Šiaulius, Tauragę ir Ukmergę. Vieni šiuos „Eisva mudu abudu“ pasirodymus vadina koncertu, kiti spektakliu, o mūsų geras draugas buvęs ratiliokas Kasparas teigia, kad tai tikras miuziklas. Ir tame tikrai yra tiesos. Talentingieji ratiliokai vienu metu ir šoka, ir dainuoja, keičia kostiumus, nešioja dekoracijas...
Visi iš šio projekto pasiėmėme kažką naujo ir dar niekad nepatirto: vieni su atsitiktinai rastu žiogeliu koncerto įkarštyje segė suplyšusį solistės batą, kiti mušė greičio rekordus iš vienos užkulisių pusės į kitą nešdami stebuklingąjį suoliuką, dar kiti visos salės akivaizdoje demonstravo, kaip mikliai galima sudėti į daleles subyrėjusį dūdmaišį, na, o kai kuriems reikėjo net ir iš naujo pradėti mokytis vaikščioti – pasirodo, sceninis žingsnis yra tikras menas!
Daug patyrėm, daug išmokom – galima būtų pagalvoti, kad nebeatpažinsit ratiliokų po tokių projektų, tačiau, manau, galiu drąsiai teigti, kad mes vis dar tie patys ratiliokai, kurie, užuot sočiai prieš pasirodymą pavalgę, skuba lyginti savo tautinių kostiumų marškinių ir po savaitės gastrolių atranda savyje antrą kvėpavimą ir lekia į Platelių naktišokius.
Nors pradžioje buvome kiek išsigandę tokio formato projekto – nežinojome, ar tikrai sugebėsime patenkinti režisierės lūkesčius ir iš dainininkų tapti aktoriais, dabar džiaugiamės, kad visa ko pradžioje atradome drąsos ir priėmėme šį iššūkį. Žiūrovai teigia, kad vaidyba buvo nuostabi, o mes tyliai šypsomės žinodami, kad viskas buvo taip tikra ir nuoširdu, kad nieko vaidinti beveik ir nereikėjo.
Užtenka čia tiek pasakoti, reikia imti ir savo kailiu viską patirti. Žmonės kalba, kad ašarą ir iš juoko, ir iš liūdesio buvo kur nubraukti, tad keliaudami į likusius Šiaulių, Tauragės ir Ukmergės pasirodymus neužmirškit įsimesti nosinaitės.
Adelė
Barboros Skirgailaitės, Benjamino Pakenio ir Šarūno Trinkūno (Utenos kultūros centro) nuotr.
