„Nastajaščius rojus žamėj!“ – taikliai apibendrino Dzūkijos dalį jubiliejiniame koncerte vedęs Tomukas. Išties saulės nutviekstame kvepiančių VU Botanikos sodo žiedų margumyne buvo susitelkęs toks meilės ir džiaugsmo burbulas, kad jo palaimingas švytėjimas turbūt ir iš kosmoso buvo matyti. Pražydusiais glėbiais, gimtadienio sveikinimais apsisagstę, šypsenomis švytruojantys „Ratilio“ 55-ojo gimtadienio šventės dalyviai apipynė sodą dainomis, šokiais, pokalbiais. Prisirpusios (gyvenimo) vasaros pilnatvė! Keletą birželio 10 d. akimirkų tarsi nuotraukas giminės albumui šiame straipsnelyje išryškiname amžinam atminimui.
Julita:
Visą šeštadienį su Adele ėmėme interviu iš įvairių į šventę atvykusių svečių: tai buvę ratiliokai, tai ir tėveliai, ir draugai. Štai vienų klausėme, kuo svarbu palaikyti ryšį su buvusiais ratiliokais, kitų – ko palinkėtų ansambliui. Daug kas minėjo, kad jiems svarbu tąsa. Juk matome ne vieną pavyzdį, kaip, išėję iš „Ratilio“, žmonės toliau gilinasi į folklorą kituose ansambliuose ar kuria savo. O jeigu jau ir mokykloje būtų galima pradėti pratintis muzikuoti, būti scenoje bei gyventi aktyvų kultūrinį gyvenimą, būtų labai didelės perspektyvos. Taip pat buvo manančių, kad dabar mes daug atsakingiau repetuojame ir koncertuojame, pildome drąsesnes ir vis ambicingesnes idėjas. Įsimintinas palinkėjimas – prakalbti šišioniškiškai! Ką dar išgirdome, su kuo pabendravome, vaizdo medžiagą paruošę, išsyk jums parodysime.
Teresė:
Suvalkijos saloj galimėjo patekt in sodybą, katroj tą dieną talka veža šieną. Atėję svetukai galėjo pačiupyt, užuost, pamatyt, išgirst tikrų mano namų trupinį i pamatyt mane tokią – su kroksais, bridžais i vyriškais marškiniais – ba tep apsirengus i dar̃ vasarom dą vežu šieną. Užėję in stubą, svetukai pamatė mano močiutės austinę staltiesę, an kurios lig šiolei Kūčią valgom, užtiesimus, katrie an sofkių patiesti būna. Buvo i keli rankšluosčiai. Viens šventinis, o in kitą galėjo rankas nusišluostyt, kap bulvukę su šimtamečiu kalvio darbo peiluku nuskuto, sėdėdami ant uslanuko, tas būlves imdami iš prosenelio dzūko daryto kašiko, i paskiau jas inmetę in palivotą viedruką su vandiniu. Jau kap svetukai mielaširdyngai i darbščiai prie šeiminykės darbo prisidėjo, dešrukę už žando užmetė, Gintarės paruoštus kvapus pauostė i linkėjimą in knygutę parašė, galė’ nuveit ir in prastą kiemą. Jame skambėjo Damilės surankioti gyvuliukų garsai. Žinoma, ir šienukas (tėvelio jau šįmet supjautas) su šake ir grėbliu laukė pargrįžtančios padvados. Nu i dą tokis šposas-ne šposas, katrą, dėkuidie, vadovė leido. Žinot, jeigu jau rodau čia namus, tai nėr ūkio be šūdo! Taigi, Suvalkija (ne)nustebino i arkliašūdžiu šitą renginį praturtino. Dą možna pasakot i pasakot, kap upeliu tekėt, ale kas buvot – tas žinot, o kas nebuvot – tai nenupasakosiu. Tikiu, kad i 60-metis bus, o tę i vė susitiksim!
Daugiau Teresės įspūdžių spec. reportaže iš Suvalkijos potyrių salos.
Julija:
Šventinis koncertas – kaip giminės (tik labai jau muzikalios!) suvažiavimas. Atlikėjus ir žiūrovus skirianti riba buvo stumdoma, lankstoma ir visai trinama: ką tik pievelėje žiūrėję ir klausęsi ankstesnių kartų ansambliečiai netrukus kopė į sceną su savo kolektyvais, o nuo mikrofonų atsitraukę dabartiniai nariai galėjome patys koncertą iš šono pažiūrėti, kitų muzika pasimėgauti. Kaip tikroje giminės šventėje bendravo kartos: ratiliokai polką trypė su „Versmės“ tetukėm, o Adelė iš studentiško „Ratilio“ būrio šmurkšt prisijungė prie gimtosios „Virvytės“ kartu padainuoti. Už šilčiausią koncerto akimirką esu dėkinga Mažosios Lietuvos dalį vedusiai Virginai Asnauskienei. Šišioniškiškai palinkėjome laimės susirinkusiesiems, o nuo pievos choru dar garsiau mums ataidėjo: „Veliju giliukį didelį stiukį!“ Na ir paskutinė uoga, kurią būtinai noriu paminėti – kuriam kitam renginy vedėjai asmeniškai vardais ir pavardėm galėtų alumnus bendrai dainai iš publikos sukviesti? Tikrai – viena didelė šeima.
Elzė:
Koks neapsakomas pasididžiavimo ir stiprumo jausmas finalinę jubiliejaus dainą „Sėdžiu už stalo, rymau“ atlikti susikibus su vedančiąja, buvusia ilgamete „Ratilio“ nare, mano amžinatilsį mamos artima drauge Jurga Jurgelyte! Jos tokį skardų, stiprų, laisvai tekantį balsą pažinau dar visai mažytė, klausydamasi per Jonines prie laužo dainuojančių tėvų kartos ratiliokų, šia proga kartą per metus susitinkančių. Tuo metu, prisipažinsiu, daug grožio liaudies muzikoje nemačiau, tad ir didelio dėmesio į dainas nekreipiau, o dabar jau treji metai svajojau Jurgą vėl išgirsti, kartu padainuoti. Tad kai, užlipusi į sceną, ji man mirktelėjo, čiupo už rankos ir nusivedė į priekį, širdelė kaip reikiant suspurdėjo – Jurgos balsas, mylima daina, masė įvairiausio amžiaus ratiliokų, kitų ansamblių narių, iš dūšios traukiančių, nuostabiai uždarė mūsų jubiliejinį koncertą!
Gabrielė:
Kol pasibaigus koncertui nuo scenos nulipom, su bičiuliais atsiglėbesčiavom, ne vienai ratiliokių kartai atitarnavusiais sijonais pasidžiaugėm, jau, žiūrėk – ir tortas pjaustomas, ir po Botanikos sodą tikrų legendų griežiama muzika sklinda. Lyg ir užkąsti kažką būtų gerai, ir išmėtytus daiktus susirinkti, bet kai skamba „Sutaro“ fokstrotas, kojos pačios į šokių aikštelę neša – galva be jokių rūpesčių, o žandai – įkaitę ir nuo šypsenos paskausti suspėję. Legendos keičia legendas, o tu sukiesi ir ne tik nori, kad čia ne vakaronė, o patys ilgiausi naktišokiai būtų, bet ir trokšti, kad kuo dažniau toks šaunus muzikantų ir šokėjų būrys susirinktų. Gal neteks laukti 60-mečio?..
Nuoširdžiausiai dėkojame visiems, kartu kūrusiems nepamirštamą šventę. Buvo gera matyti giedrus jūsų veidus ir didžiulė laimė suprasti, kiek daug bičiulių turime. Kviečiame dar šiek tiek tos gimtadienio nuotaikos grybštelti, vartant nuotraukų albumus ratilio.lt ir „Facebook“, o šventės dieną pristigusius laiko – klausytis radinių istorijų „YouTube“ paskyroje. Tegyvuoja folkloro bendruomenė!
Iš laimės tirpstantys
Ratiliokai
Agnės Sidabraitės, Armino Staneikos ir Simono Lukoševičiaus nuotr.
