„A-ja-ja-jaaaai“ – dar dabar mintyse skamba mūsų choru traukiamos kostarikiečių dainos dalis, kurią dažniausiai kartodavome ir atitardavome Sardinijoje.
Rugpjūčio 3 d. iš Vilniaus oro uosto į festivalį „Marmilla Folk Festival“ vadovės Kristinos vedami išskrido 23 ratiliokai. Visų degančios akys laukė naujų įspūdžių – juk daugeliui tai pati pirma tokia tolima kelionė su „Ratilio“, o porai ansambliečių – pirmieji gyvenime skrydžiai lėktuvu! Nieko neišgąsdino dingęs Germano lagaminas, kuriame buvo supakuoti ne tik visi jo paties daiktai, bet dar ir poros vaikinų tautiniai kostiumai – visiems knietėjo kuo greičiau ištrūkti į vakarėjančią Sardiniją ir pamatyti, kokia gi ji yra iš tikrųjų.
Iš pat pradžių net nesupratome, kad į karštąją Italiją atskridome. Pūtė toks vėjas, kad nebeužteko ir mūsų vienintelių pasiimtų megztinių. Puikiai prisimenu pirmąjį rytą, kai pažvelgusi į miegančią Adelę pamačiau tokį vaizdą: galvą paslėpusi po džemperio kapišonu, apsiklojusi plonyčiu apklotu, ant jo pasitiesusi rankšluostį ir dar ant viršaus užsiklojusi tautiniu vilnoniu sijonu – taip naktį buvo šalta. Tačiau vėliau saulė kaitino kaip reikia ir apgaulingai kėsinosi į kiekvieno baltą nosytę ar atidengtus pečius. Didžiausios padėkos skrieja mūsų mylimai gydytojai Gintarei, kuri nepaisydama savo atostogų visą išvyką rūpinosi kiekvieno mūsų negalavimais!
Mus pasitiko ir priėmė gyvybingi, garsūs italai – vietinio sardų ansamblio „Gruppo Folk Lunamatrona“ nariai. Susodinę prie stalo su pačių pagaminta vakariene, pirmąjį vakarą Lunamatronoje vainikavo dainomis ir gyvais pašnekesiais. Kalbos barjeras netrukdė pažinti vieniems kitus, gestai, mirksniai, šypsenos išsakė viską, ką norėjom. Džiugiai nustebino italų svetingumas: vakarieniaujant prisijungdavo šeimos su seneliais ir aplink lakstančiais vaikais, vaišindavo savo ruoštais gardėsiais, pavyzdžiui, daug emocijų sukėlusiu sūriu casu martzu su šokliomis lervutėmis. Šeimininkams, netikėtai, iš visų mūsų užstalės dainų ir žaidimų labiausiai patiko daina „Oi lyliaaa, oi lylia, oi lylia, oi lylia, kukū kukū kukū...“. Be sustojimo bene kiekvieną dieną jie spragsėdavo pirštais ir mus juokindami prašydavo pakartoti.
Festivalyje koncertavome septynis kartus skirtinguose Sardinijos miesteliuose. Nors kiekvieno pasirodymo patirtys buvo vis kitokios, tikiu, kad dabar „Šeštinį“ sušoktume ar Austėjos vedamą „Serbintelę“ sudainuotume bet kokiomis aplinkybėmis, pažadinti iš giliausių sapnų. Visuose koncertuose labai žavėjo publika, kuri noriai įsitraukdavo į mūsų vedamus šokius. Mums patiems buvo baisiai įdomu stebėti aktyvius Lenkijos („Slowianki“), Slovakijos („Folklórny súbor Bystrina“) bei spalvingus Kosta Rikos („Grupo de Danza Tradicional Popular Bocas Calles“) ansamblių šokių pasirodymus. Žinoma, susikalbėti su italais garsistais buvo keblu. Juokingiausia buvo baigiamajame, gyvai transliuojamame koncerte: dar per garso patikrą darbininkai gręždami tvirtino sceną iš apačios, o mes patys tik ėmę šokti pajutome, kad grindys lūžta! Per Luokės šeiną garsistas numetė Augustui panosėj pirštinę ant pavojingai linkstančios lentos, kad ant jos neliptų, bet šis nesutrikęs tik nuspyrė pirštinę garsistui atgal ir polkos žingsniu užbaigė šokį.
Man pačiai žaviausia kelionės dalimi tapo tyki kasdienybė, kai, žiū, laisvu laiku vieni lekia į sporto salę ir rengia tinklinio varžybas, kiti žaidžia stalo žaidimus, kažkas sugulę kambariuose jaukiai pliurpia, o sutūpusios merginos dailiai pina kaspinus vienos kitoms į kasas. Kaip smagu buvo stebėti kriauklėse rūbus skalbiančius ir kieme juos džiaustančius ratiliokus. Tačiau niekas nepralenks jautriausių akimirkų, kai naktimis susėdę ratelyje sporto salėje ir užgesinę šviesas kartu dainuodavome. Patalpoje buvo toks didelis aidas, kad visos dainos ir giesmės skambėjo kitaip – jautriau, lyriškiau, paslaptingiau.
Per visą kelionę italai mus labai pamilo – kaip ir mes juos. Kiekvieną vakarą norinčius vedėsi miestan aptarti dienos įspūdžių, siūlė išvykas ir patys per karščius vežiojo turkštis jūroje ir net iki artimiausių parduotuvių pirkti ledų, o vieną vakarą dar mokė tradicinių sardų šokių žingsnelių. Paskutinio koncerto vakarą naujieji bičiuliai mus pasiėmė stebėti būgnininko sceniniu vardu „RideGorilla“ pasirodymo, kuris sugebėjo taip visus užkurti, kad aš pati abejoju, ar dar kada gyvenime pamatysiu, kaip pagal populiarias užsienio dainas ratiliokai gali siautėti.
Ne paslaptis – grįžome išvargę. Nemiegotos naktys, daug naujų įspūdžių ir patirčių paveikė. Man pačiai dar nėra taip tekę – antrojo lėktuvo belaukiant, radus tylesnį, saulės apšviestą oro uosto kampelį, šalia kitų griūti ant grindų ir visą laiką pramiegoti kuprinę pasidėjus po galva. Kad ir kaip ten bebūtų, Sardinija sužavėjo. Belieka vienas vienintelis klausimas: o kur toliau?
Elzė
G. Scellos, A. Sidabraitės, B. Skirgailaitės, J. Vilkaitės nuotr.
Augusto įspūdžiai:
Atskridau į Sardiniją, kai ratiliokai jau ten buvo trečią dieną. Nusileidimas buvo ypač banguotas – nenuostabu, kai skrendi į salą, kur vyrauja stiprūs vėjai. Nusileidęs tiesiu taikymu keliavau pasiimti nuomojamo automobilio, nes su keliais „Ratilio“ vyrais dienomis, kai nebuvo nieko suplanuota, lėkėm tyrinėti salos. Tos trys dienos laisvės su automobiliu, vyriška kompanija ir nesibaigiančiais Sardinijos serpantinais buvo nepakartojamai įspūdingos. Visi vieningai sutikom, kad Sardinija yra pasakiško grožio, pilna įvairiausių peizažų: kalnų, kalvelių, ežerų, išdžiūvusių krioklių bei upių! Aišku, po nuostabių kelionių laukė ne ką prastesni koncertai, po kurių likdavome šlapi, nors koncertas ir prasidėdavo dešimtą valandą vakaro... O kiek dar likę už kadrų pasakojimų, dainavimai sporto salėje, kurioje akustika ne prastesnė nei didelėje bažnyčioje, tinklinis, rytiniai bėgiojimai aplinkui mūsų miestelį, šokiai vidury nakties vidury miesto ir nuostabūs italai (sardai), kurie mus labai šiltai priėmė! Ačiū!
