Rugsėjo aštuntąją ratiliokai po darbų ir paskaitų skubėjo į Druskininkus. Buvome pakviesti į Lietuvos pasakotojų konkursą „Žodzis žodzį gena“, kuriame pristatėme naujausią kūrinį – mitologinių sakmių muzikinę programą KAUKŲ IŠDAIGOS. Premjeros įspūdžiais dalijasi ansamblietė Gintarė.
Jaudinausi, neslėpsiu. Jau važiuodama link Druskininkų ir su visais kartu draugiškai kartodama programos eigą. Jau važiuodama iš darbo ir mintyse kartodamasi pasakojimą. Jau… Ne. Ryte dar nesijaudinau. Ryte tik norėjau miego.
***
Viskas prasideda nuo plevenančio smilkalų dūmo. Nuo ratu einančių žmonių. Nuo apeigos kaukui iškviesti. Tik kaukui atėjus galima pradėti pasakoti.
Kiekvienas pasakojimas apglėbtas iš abiejų pusių: daina, instrumentų improvizacija, sutartinė, greitakalbė, maldelė – visi kaip ten buvę, specialiai tam kruopščiai vadovės parinkti, pasakojimą papildantys ar praplečiantys, pasitinkantys ir palydintys, atmosferą kuriantys ir taip greit klausytojo nepaleidžiantys. Kiekvienas pasakotojas žavi savitumu, nuotaikų ir veikėjų kaita, intonacijų ir gestų viražais; veiksmo vieta kinta nuo sodybos iki buto, nuo vieno Lietuvos pakraščio iki kito, nuo Lietuvos iki (!) Japonijos.
Klausiau kolegų pasakotojų ir negalėjau atsidžiaugti. Vilius chtonines būtybes aiškina per mokslo prizmę. Gabrielė kalba apie pasirinkimus gyvenime – išvadas leidžia pasidaryti patiems. Tomukas įvaldęs tokią iškalbą, jog ne tik žmonės, bet šuniukai atidžiai klauso ir į veiksmą įsitraukia. Visiškai sezono aktualijas atspindi Tomas ir jo kaukagrybiai. Aš pateikiu visapusiškai naudingą patarimą – svarbiausia bendrauti. Indrė užburia šviesa ir šiluma, atrodo, klausytum ir klausytum – ir jos, ir bičių dūzgimo. Julita savo pasakojimu tiesia tiltus tarp Dzūkijos ir Pamario krašto, atskleidžia ne tik žmonių, bet ir kaukų tarpregioninius skirtumus. Dzūkaitė Julija, žinoma, žiba ryškiai, o gimti kraštai įspūdį dar labiau sustiprina – pasirodymo sėkmė garantuota. Balansuodamas ant ribos tarp pasakotojo ir komiko, Lukas paliečia kiekvieno sodininko širdžiai artimas temas ir su trenksmu, t. y. publikos (o ir užkulisiuose kikenančių ratiliokų) juoko bangom, užbaigia supažindinimą su kaukais.
Viskas pasibaigia ratu. Apeiga. Sūkuriu. Tarp ilgų sijonų margumo beveik gali pamatyti skrendančius rudeninius lapus.
***
Pasirodymas praėjo taip, kad net nepastebėjau. Kaip grandinėlės nareliai besijungiantys programos numeriai dėjosi ir klijavosi vienas prie kito kulminacijos link... Tik nusilenkdama supratau, kad jau viskas. Jau! Panašu, kad užmiršau jaudintis.
Gintarė
Druskininkų kultūros centro nuotr.
Norėtumėte gyvai išgirsti, ką gi ratiliokai tokio įdomaus pasakoja, pamatyti, kaip tas muzikinis sūkurys atrodo, o labiausiai – kaukus pajusti ir su jais susipažinti? Kvieskite! Pasistengsime, kad kaukai skalsą į jūsų miestą ir namus atneštų.
