Rugsėjo 16 dieną Aštuonračio muziejuje Nemakščiuose būrį ratiliokų pasitinka svetingi raseiniškiai, nukrovę stalus dubenimis gardžiausio kugelio ir sklidinais ąsočiais naminės giros. Unikalioje muziejaus aplinkoje netrūksta ničnieko, gal nebent paminklo dažnai čia apsilankydavusiai aktyviai visuomenės veikėjai. Taip manė „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra, muziejaus įkūrėjas Leonas Tamulevičius ir liaudies meistras Ričardas Ramanauskas. Štai ir ji – vienintelė Lietuvoje ąžuolinė Zitos Kelmickaitės skulptūra. Kairėje rankoje telefonas, dešinėje mikrofonas, o kur dar iš užančio byrantys čirviniai blynai! Skulptūra nesiekia perteikti realistinio vaizdo, tačiau visi jos elementai parinkti ne veltui. Raganaitės skrybėlė – šmaikšti detalė, simbolizuojanti „zitiškumą“, kuriam neįmanoma atsispirti.
Atidengiant skulptūrą, žemaitiška daina „Lieki sakalas“ pagerbėme tris dešimtmečius „Ratilio“ ansambliui vadovavusią Zitą Kelmickaitę. Paskui koncerte, saulei negailestingai gairinant veidus, dainavome įvairių regionų dainas, drauge su publika sukomės grojant kapelijai. Po pasirodymo, apžiūrėjusios slapčiausius muziejaus kampelius, kelios merginos šokome į 1961 m. „Volgą“ ir, pamojavusios vaduovei, važiavom garbingą ratą aplink Nemakščius. Tačiau, net nespėjus įsukti kieman, žiū – jau pati vaduovė ir likę ratiliokai moja mums, iškilmingai dardėdami aštuonračiu. Kaip galite matyti, veiklos čia netrūko. Vis tik labiausiai nudžiugino po koncerto priėjusių žiūrovų šypsenos, skatinimas nuolat ratiliuoti!
Žymią laidų vedėją mačiau keletą kartų, tačiau labiausiai įsiminė įvykis, kai su „Ryto suktiniu“ užsuko į Platelius – stebėjausi jos gebėjimais prakalbinti net ir labiausiai užsispyrusį žemaitį. Neabejoju, prisėdę ant Zitai skirto suolelio susipažins prašalaičiai, o skulptūrą pamačiusius, jos asmenybe besidominčius žaismingas gūsis pagaus ir įsuks į folkloro verpetą.
Atėjo laikas tarti ilgesingą sudiev šiltam rudeniui. Sunku rasti tinkamesnį atsisveikinimą nei brolio Edmondo Kelmicko 1983 m. sesei dedikuotas eilėraštis „Durys už durų“:
Rugsėjo salėje šviesu – prie jūros
lyg peiliais žaidžia vėjas paukščiais,
kai pro paklydusį dienoj mėnulį
ateina spalis tarsi pro duris.
Taip netikėtai kelias debesis,
tarsi už slenksčio paliktas šešėlis atsikeltų,
kai uždarai duris. Sagstaisi paltą
tarsi metus – matai kitas duris.
Kotryna
Gerūtos Griniūtės nuotr.
