„Ratilio“ salelė Lizdeikos piliakalnyje (A. Sidabraitės nuotr.)

Jau treti metai iš eilės kiekvieną Rudens lygę „Ratilio“ vazonų ir ką tik pradėtų žiesti vazoniukų būrys traukia į Kernavę – čia laukia šviesos ir skulptūrų instaliacijų, sutartinių sąšaukos ir šokių vakaras. Jis vis tik prasideda nuo naujos pažinties – visiems knieti pamatyti, kokį ten žvėrį pasikinkęs atvažiavo Vilius. Kad ir kaip grėsmingai atrodytų, tas žvėris pasirodo esantis tyliai murkiantis, šeimyniškas automobilis, tikimės, atliksiantis savo pareigą ir talpinsiantis ratiliokus į ne vieną būsimą kelionę. Šiek tiek prasiblaškę, o kai kurie ir Kernavės kelių kokybę išbandę, svetingai klebono priimti išskubėjome ruoštis renginiui. Kol kai kurios ratiliokės pirmąkart sau į kasas kaspinus pynė, lino karūnas matavosi, Petras su Austėja, nepabūgę ilgo žygio, kartu su archeologu ir šventviečių tyrinėtoju Vykintu Vaitkevičiumi jau buvo pusiaukelėje į Gojų – šventą Kernavės mišką. Bet apie jų nuotykius vėliau.

Ragų šaukinys (A. Sidabraitės nuotr.)

Greitu metu Pilies kalnas tapo susivienijusių baltų genčių triuškinančios pergalės prieš Kalavijuočių ordiną muzikiniu kovos lauku – „Ratilio“ daudytininkų ir Saulės mūšio muzikinio performanso (aut. Daumantas Lukošiūnas) skambesiais paminėta ir Baltų vienybės diena, po kurios kartu su ansambliais „Trys keturiose“, „Medgrinda“, „Laukis“ ir svečiais iš Latvijos „Saucējas“ patraukėme skirtingų piliakalnių link. Jaukiai susispietę viršūnėse, simbolinėje ugnies deglų šviesoje palydėjome paskutinius gęstančios saulės spindulius ir suklusę laukėme pirmųjų, artėjančią tamsą ir bendruomeniškumą menančių sąšaukos garsų. Visgi, jei galvojate, kokia techniškai sudėtinga užduotis stipraus vėjo fone įgarsinti beveik pora šimtų metrų besiskiriančius ansamblius, tikrai neklystate. Visiems teko gerokai įtempus ausis klausyti ir gaudyti vėjo gūsiais atpučiamų sutartinių intarpus, o skudučių ir lumzdelių pasirodymus šįkart gelbėjo operatyviai vyrų priimtas sprendimas kurti gynybinius sermėgų įtvirtinimus. Reiktų ir pasidžiaugti, jog per visus trejus metus pirmąkart nebuvome pasitikti lietuviškam rudeniui būdingo žvarbaus ir lietingo oro. Kita vertus, visiems išlikti sausiems taip pat nepavyko.

Lygiadienio apeigos (A. Sidabraitės nuotr.)

Dvi valandas turėjęs trukti, tačiau kiek užsitęsęs žygis Austėjai ir Petrui tikriausiai tapo viso vakaro akcentu. Ansambliams iš lėto kopiant į piliakalnius, jie dar lūkuriavo tolimiausiame maršruto taške, iki kol suprato, jog, norint spėti į sąšaukos pradžią, teks gerokai paspartinus žingsnį atsiskirti nuo grupės ir kelio atgal ieškotis patiems. Iš žygio vado išsiaiškinę apytikslę kryptį ir būsimus pakelės objektus, abu patraukė keliu, kuris nejučia žvėrių takeliu patapo. Gūdaus miško ir brūzgynų vaizdą dar greičiau pakeitė atsivėrę pelkėti Neries slėnio pievų toliai, per kuriuos, iki pat kelių įbridus, teko paklydėliams klampoti. Kaip ir protėviai baltai, sėkmingai „kūlgrindą“ įveikę ir šaltiny kojas nusiplovę, abu galėjo džiaugtis sava orientacine pergale – po ilgo laiko išvystu pirmu civilizacijos pėdsaku – sodyba. Taip, vietiniams gyventojams teisingą kelio kryptį nurodžius, lengvą poros kilometrų krosiuką laukais ir pievomis parbėgus, Lizdeikos piliakalnio dainuojančiųjų gretos lyg niekur nieko pasipildė dar dviem paslaptingai besišypsančiais ratiliokų veidais.

Užburiantys lygiadienio šviesuliai (A. Sidabraitės nuotr.)

Tokio pat mistiško pilnaties šydo apglėbti, paskutines rudens lygiadienio apeigas su vaidila atlikę ir melancholiškai grupės „Garbanotas“ užburti, jau su nekantrumu laukėme trankiosios vakaro dalies – naktišokių. Gausus būrys žiūrovų greit tapo aktyviais vakaronės dalyviais, o Karolio vedamos polkos su ragučiais premjera vainikavo šventinį vakarą ir siautulingai nuteikė įsibėgėjančiam „Ratilio“ rudens sezonui.

Agnė

Agnės Sidabraitės nuotr.

Artimiausi renginiai

<<  <  Vas. 1953  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
        1
  2  3  4  5  6  7  8
  9101112131415
16171819202122
232425262728 

Naujausi leidiniai

Go to top