Seniai seniai, dą mano nė kvapo šitam ansambly nebuvo, kap ratiliokai koncertavo Kaune... Ką jau čia seniai, skubysit pertraukt, taigi prieš dvi savaiti, naje! O, tai teisybė, pagaliau tai invyko, todė i jumiem netrivoju papasakot!
Nugi jau ištaikėm pagaliau tą progą, ba kvietimą gražų nuo Kauno tautinės kultūros centro gavom i ne tep in bile kur – ale in tarptautinio vaikų i jaunimo folkloro festivalio „Baltų raštai“ baigiamąjį koncertą. Nor festivalis, jei gerai viena ausia nugirdau, buvo skyrtas žyrgo metam, ale mes vežėm programą „Ratui ratujo“. Tiej, kas buvo mūs jubiliejuj Kairėnuose, kur buvo nastajaščius rojus žamėj, arba dą ir įrašų iš 5x5 tradicijos paklausyt nepatingėjo, tie tikriausia atsiduso: ta pati panelė, tik kita suknelė... Dūsaukit nedūsavę, ale kad kvacki, tai ir rėdomės, kuom užsidyrbom, ką išmokom: tiek įrašų tuomsyk pridarėm, kad norint juos gyvai bent po sykutį atlikt, tai reiktų dą nor in kelis festivalius nuriedėt. O i jubiliejų švęst dą možna – jugi tik apie adventus tikrasis gimtadienis stukters.
Kas nebuvot, tai jau kiba ir įdomaunat: ale kokia gi ta jų suknelė? Tai tokia, kad kap beskaičiuosi, vis tiek penkių dadūrkų išeina, ba penkis regionus turim i visko po biskį reik parodyt. Kostiumai, šokiai, dainos, muzikos – viskas viskuom, ale mą tai gražiausia tarmė! Galva susisukt galėj’: aukštaitės nuo Pasvalio, Vida ir Elena, vis alų giria, net pro žandus seilės smelkiasi; dzūkai – Tomukas ir Julytė – čiūlba kap paukštukai išlakiausiose kvajose; suvalkietės (nu ką jau čia apie save...) – Indrė ir Teresė – net vadovės perklaustos, vis tiek šūdo scenoj paminėt neatsisako; žemaitės – Austieja i Gabrielė – pagal savo regioną nedaugžodžiauja; o kūrybinėj stovykloj ingytas žinias apė šišioniškių tarmę puikiai praktiškai pritaiko Damilė su Luku, net suteikdami galimybę to krašto varpais suskambėt visiem susirinkusiem!
Greit koncertas praėjo, publika šiltai žiūrėjo, palaikė, plojo. Smagu važiuot tę, kur tavęs laukia, todė kitusyk tikimės vė tep gražiai susitikt.
O kad jau prakalbau apė gražius susitikimus, tai kur nepaminėsi Salantų! Su visa pagarba Kaunui, ale čia tai kiba net i daugiau žiūrovų buvo. Ką tę žiūrovų – kad no pusei koncerto i jiejie dalyviais patapo, sykiu dainuot pradėjo. Ale apė viską nuo pradžių…
Spalio 27 d. iškurnėjo autobusas ratiliokų in vieną tolimesnių Žemaitijos kampų. Juokas ima, ale aš net žemėlapin pažiūrėjau, kad ar in Salantus iš Vylniaus, ar mą iš tėviškės in Varšuvą – beveik tokis pat atstumas. Ale atstumas i laikas ne toki dalykai, katrie jaustųsi, kap tuo pačiu metu i savaitės darbus prie kantuperio bandai užbaigt, ir esi dainos apsuptas, ar jau in kokį nors pokalbį, žiū, insitraukęs, i patenki in penktadieninį evakuacijos iš Vylniaus kamštį, i kažkur už Kryžkalnio jau autobuse rengiesi, šukuojiesi – artėjančiam partizaninių dainų koncertui „Pasiliko jauni, dainose amžini“ ruošiesi.
Žemaičiai – žmonės kantrūs: net i vėluojančius mus su šypsenom i plojimais pasitiko pilna salė. Smagu, kad vakarą pradėjo plateliškė Kotryna su daina iš tų kraštų – „Miške prie laužo vanagai sėdėjo“. Vėliau suskambo i keli duetai, i merginų, vyrų ar bendros dainos. Užvis smagiausia buvo, kap pradėjo kartu i salė dainuot. Mislinu, kad tada i pasijuto vienybė, atsirado tokia net pasidainavimų nuotaika.
Baigusis dainų daliai, Aurimas Rapalis dąsyk trumpai priminė Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo-Montės, katram vakaras i buvo skyrtas, bei kitų partizanų istorijas. Rita Šukienė kiekvieną asmeniškai apdovanojo pačios suruoštais džiovytais šalavijais (esam labai dėkyngi!). O kap be šokimo i muzikų! Kur jaunimas, tę i vakaronė, tę i rukas. Tai i šičia ištaikėm progą nor valandėlę pašokt. O po šitokio vakaro skylvius prikimšom prė svetyngų šeiminykių nukrauto stalo: gardžiavomės kastiniu, karštom šutytom būlvėm, šaltiena, pieno (jei nemilinu) gira i kitom naminėm gėrybėm… Po tokios drūtos vakarienės net šešios ratiliokės pasiryžo ryte ait žygin partizanų takais.
Rytą susirinkusiem žygeiviam i mumiem Aurimas Rapalis papasakojo apė kelis Salantų objektus, susijusius su partizanmečiu. Žygeivius išlydėjom dainom. Visada įdomu patėmyt, kokias dainas moka taip žmonės, ne iš ansamblių. Šitu atveju tai buvo „Bolševikai tegul žino“ – jąją dainavo kartu bent pusė gausaus žygeivių būrio!
Atsimojavom, palinkėjom gero kelio, o patys aplankėm „Pakalnutę“, kad netyčia nenuslobtume ne tik tądien, bet i kelias dienas in priekį, i pasileidom Žemaitijos kalvukėm namo… Tos kalvukės mą tokios artimos, panašios in savas – piečiausias suvalkietiškas. Nor iš pradžių i mieravau, kad tie Salantai kap Varšuva, ale ne, vis tiek saviau, gal net galėtau gyvent.
Dainom grindėm i kelią atgal. Jos nutiesė taką in lapkričio šventes. Dainom grįsim i kelią iki gruodžio – susiklausyt, susimojuot galim Vylniuj, festivaly „Pokrovo varpai“, jau šitą savaitę kiekvieną dieną nuo trečiadienio iki savaitės pabaigos!
Teresiūnka, gerai išsitrankius po svietą
Kauno tautinės kultūros centro (KTKC) ir Arvydo Gurkšnio nuotr.
