Pastarasis „Ratilio“ metų ratas buvo nusagstytas netikėtais projektais, įspūdingomis kelionėmis, jaukiais susitikimais, mielais tradiciniais renginiais ir, žinoma, džiaugsminga 55-ojo gimtadienio švente, iki kurios dienas skaičiavome naršydami naujus leidinius. Smagu, kad į daug šių įvykių galėjome grįžti ne tik mintimis, bet ir kliaudamiesi skaitmeniniais prisiminimais – ansamblio bičiulių parengtais vaizdo įrašais. Taip įamžinti ir paskutiniai savitai advento dvasią atspindėję koncertai: paslaptinga muzikinė mitologinių sakmių programa „Kaukų išdaigos“ ir apmąstyti praėjusius metus VU bendruomenę subūręs susikaupimo vakaras.
Žiūrint įrašus toptelėjo, kad egzistuoja savotiškas atlikėjo paradoksas: rodos, dalyvavau renginiuose, o, pasirodo, jų visai nemačiau! „Julija, čia ne atlikėjo paradoksas, o tavo asmeninės regos arba dėmesio problemos“, – taip ir įsivaizduoju jus purtant galvas. Argi nėra atvirkščiai – tai žiūrovas nemato visos virtuvės? Išties, esu tikra, kad tik mes scenoje nugirdome, kas kokį žodį suimprovizavo, ir tik mes žinojome, kurios kaukų programos dalys repetuotos vos porą kartų. Tačiau tie, kas yra kada pasirodę prieš auditoriją, tikiu, pritars, kad stovint scenoje esama tam tikro aklumo.
Savaime suprantama, atlikėjas nemato veiksmo iš žiūrovo pozicijos – pavyzdžiui, tik įrašą įsijungusi galėjau įvertinti, kaip kaukų programai tiko VU Teatro salės apšvietimas. O ir šiaip, būdamas judančio paveikslo dalimi, bendro vaizdo net ir iš kito kampo niekaip nepamatysi. Štai, nors dalyvavau „Duokim garo“ Kūčių vakaro laidos filmavime, kaip kiti ansambliečiai spėlgas ieiškuojė, pamačiau įraše – pačiai vaidinant nebuvo kada dairytis! Pusę „Kaukų išdaigų“ apskritai sekiau tik akies kampučiu ir iš nugaros, todėl Tomo artistiškai išdainuotais atsakymais į klausimus, kapelos akimirksniu sukurta vestuvių nuotaika, pasakotojų išraiškingumu ir siužeto vingiais stebėjausi prie ekrano savaite vėliau nei Teatro salėn susirinkusi publika.
Verta pridurti, kad ir atlikėjo vidinė būsena tikrovę paslepia ar net iškraipo. Jaudinantis dėl savo numerio, kolegų pavyksta klausytis tik puse ausies – pavyzdžiui, skliautais nuvilnijusiomis kanklininkių improvizacijomis ramiai pasigrožėjau ne Šv. Jonų bažnyčioje, o įsitaisiusi namuose. Pačiam įžengus į sceną, budrumas taip pastiprėja, kad slystelėjęs balsas, sakytum, spigina, nerangios pauzės išsitęsia iki amžinybės. Paskui atsisukus įrašą paaiškėja, kad tariamos klaidos buvo vos pastebimi menkniekiai, ir pasitaiko, kad dėmesį patraukia visai kiti, netikėti trūkumai.
Prie viso šito pridėkime akustines apgaules. Dainuojame visas būrys Šv. Jonų bažnyčioje, o garsas, rodos, klimpsta. Pasiklausau įrašo – erdvė gražiausiai skambesio prisipildžiusi. Kai renginys įgarsintas, scenoje išvis gali tik spėlioti, ką girdi klausytojai. Belieka kliautis garsistų nuovoka ir malone, kad publikai būtų perteiktas toks įspūdis, kokį stengiesi sukurti. Taip ir išeina, kad atlikėjas yra aklas ir kurčias savo paties kuriamam renginiui.
Vertingais orientyrais tampa vaizdo įrašai. Išdrįsus žvilgtelėti, galima daug pastebėti ir pasimokyti. Kai renginys nusiseka, įrašai atlikėjui yra unikali proga pabūti žiūrovu savo paties koncerte, iš dalies – pamatyti jį pirmą kartą. Taigi ir aš baigiu rašyti ir jungiu „Duokim garo“ – pažiūrėsiu, kaip bičiuliai šoka, paklausysiu, kaip groja – juk ir aš ten buvau, vadinasi, nieko nežinau!
Julija
Agnės Sidabraitės, Barboros Skirgailaitės ir V. Jankausko / R. Bernotienės nuotr.
