Rugpjūtį Fjumičino oro uoste mintimis dar klajodama po Sardinijos peizažą, nemaniau, kad vos po pusmečio vėl čia minsime takelius, tik jau ne laukdami jungiamojo skrydžio, o atsiimti bagažo ir pirmyn prie lauko durų. Roma, atvyko „Ratilio“!
Tiksliau – aštuoni ansamblio nariai, vežini ne tik savais, tautinius kostiumus saugančiais, bet ir dviem vaišių prikrautais lagaminais, kuriuos reikėjo pristatyti į miesto istorinėje širdyje įsikūrusią FOROF galeriją. Čia, globojant Lietuvos kultūros institutui ir Lietuvos ambasadai Italijoje, organizuotas antrasis Augusto Serapino parodos „Baltic Adventure“ renginys, kurio ašis – mūsų, ratiliokų, koncertas.
Romoje nebuvusių ir šiaip miestą pamilusių keliautojų džiaugsmui, skrydžiai sukrito taip, kad iki sausio 25 d. vakaro dar galėjome apsčiai paturistauti. Viešnagės įspūdžiai įsirašė visame kūne: kojos mena kalvotą Romos reljefą, sprandas – įspūdingas bažnyčių lubas, akys – mirgantį marmurą... Gaila, kad tiek žmogus tegali aprėpti, amžių istorijai sunkiantis iš kiekvieno miesto kampelio. Meno šedevrų tirštame Vatikano muziejuje greitai pasiektas įsisotinimo taškas – abejingai prabėgusi pro originalius Vincento van Gogho, Paulio Gauguino, Henri Matisse’o darbus, Siksto koplyčioje negalėjau nuvyti įžūlios minties, kad „mačiau kažką tokio“ dar dvidešimtyje ką tik aplankytų salių. Išties, stulbinama žmogaus išmonė ir meistrystė, bet širdį vis tiek labiausiai džiugino Palangos Jurgines primenantis oras, saulėje sužėrintys čia pat nokstantys aitrieji apelsinai, purios pušų kepurės, panoramą nudažančios „auksinės valandos“ ir rausvi saulėlydžiai.
Net keista, kad taip įpratę užversti galvas ketvirtadienį eidami susitikimo į Lietuvos ambasadą sugebėjome iš pradžių pražiopsoti virš įėjimo kybančią Lietuvos vėliavą. Pakilusius senovišku liftu, mus šiltai sutiko kultūros atašė Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė ir Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė. Jaukus pokalbis prie puodelio kavos vingiavo nuo parodos idėjos prie lietuvių bendruomenės gyvenimo, pedagogikos, diplomatijos istorijos iki vairavimo Romoje ypatumų ir, pasirodo, mus jungiančios šokių patirties. Prieš atsilabindami iki vakaro, dar sužaidėme „Ko nedaryti Romoje“ bingo ir jį begėdiškai laimėjom.
Slaptais koridoriais patekę į FOROF galeriją ir saugoti užkulisiuose kaip brangus siurprizas, pagaliau įžengėme į sausakimšą renginio erdvę. Repeticijoje nusigandę, kad užbombarduosime žiūrovus garsu – tokia aidi buvo parodos salė, – koncerte lengviau atsidusome, išgirdę aiškius, nesiveliančius dainų, šokių muzikos ir sutartinių sąskambius. Jaudulį atsakingame renginyje malšino mėgstamiausiu klausytoju vienbalsiai išrinktas renginį filmavęs vaizdo ir garso operatorius, kinkavęs galva ir per sutartines, ir per polkutes. Koncerto vyšnia tapo ratilioko Stepono ir Lietuvos ambasadorės elegantiškai sušoktas fokstrotas, išpildęs vidurdienį ambasadoje pusiau juokais, pusiau rimtai išsakytus pažadus.
Labai džiaugiamės po pasirodymo sulaukę malonių atsiliepimų. Gražių žodžių apie skambius balsus, įdomią programą, artistiškumą negailėjo nei italai, nei lietuviai, kuriems, regis, buvo gera išgirsti pasiilgstamą Lietuvą. Stilingosios romietės nepraleido progos ir nusifotografuoti su egzotiška XIX a. mada pasipuošusiais atvykėliais. Apskritai buvome labai svetingai priimti draugiškų FOROF darbuotojų, kurie rūpinosi, kad netrokštume ir nealktume, o prieš renginį net buvo bepuolą lyginti mums tautinius kostiumus.
Bet juk „Ratilio“ kelionė nebūtų „Ratilio“ kelionė, jei ir savo takelių už scenos nebūtume nubarstę folkloro grūdais. Apdainuotos kalvų viršūnės, giesmėmis apkaišyti bažnyčių skliautai, daina it kaspinu papuošta idiliška popietė lauko kavinėje, bendrai pamuzikuota net iš skirtingų viešbučio kambarių (taip, vargšai kaimynai, bet užtat kokia intriga gatvės praeiviams!). Galbūt pažymėtas kelias padės grįžti į puikiąją Romą, o ten, žiūrėk, ir šis tas ratiliokiško bus sudygę.
Julija
Julijos Vilkaitės, Lauros Gabrielaitytės-Kazulėnienės, Viliaus Marmos nuotr.
