Dar ką tik, rodos, leliumavom adventiškas dainukes, o žiū – jau dienelės ilgėja, dangus giedrėja. Žiemužė jau padus po truputį ruošia. Ogi nespėjo prisiruošt – velniukai su ožkytėm ir kaliausės su būrėjomis taip padus pakūreno, kad vien tik dūmelio dvelksmas teliko.
Taigi buvo taip: vasario 10 dieną išsiruošėm Rumšiškėsna. Ten šiek tiek pasivažinėję šiaip taip radom ir savo rezidenciją – Gintališkes. Buvom sutikti kaip reikiant – su didžiuliais mieliniais blynais, kad kokio riebaliuko netyčia nepritrūktų ir paskui gavėnią lengviau išgyvent sektųs.
Persirengę, persimainę, su gide priešaky, ubagu užpakaly ir visokiais padarais vidury iš prekeivių barankų kaulyt išėjom. Visokių ten buvo, vienam daugiau norėjos pasiklausyt, kitas vos išgirdęs „Šeimininke šių namelių…“ jau traukė gardumynus. Kad visi galiausiai susiprato, kur čia šuo pakastas, tai ubagėlio maišelis vis pilnėjo, pilnėjo, kol tas net susigėdo ir daugiau neėmė. Tai tokį mes didelį uždavinį padarėm, kad po mūsų palinkėjimų prekyba kaip per sviestą visiems turėjo eitis.
Grįžę savo sodybon pridainavom, prisišokom, prisijuokėm iš to smagumo, kad jau tuoj saulužė pas mus parsiridens. O saulužė nieko nelaukdama ir parsirideno, ir morė nuo jos užsiliepsnojo, o tada žmonės jau ramesni skirstytis nutarė. Mūsų būrys taip pat susėdo į autobusą ir Vilniun važiuodamas gražiais žodžiais apdainavo kiekvieną persirengėlį: ir gydytoją, kartais vaikams priminusią bananą, ir Rozą įspūdingu biustu, ir greičiausią žiemos varymo sprinterį.
Smiltė
Agnės Sidabraitės nuotr.
