Kovo 28 diena buva kap nikdi šilta – ypač pasijuto kelis rūbų maišus traukiunt par kolnų no Tymo turgaus ir bavėluojančio studenčioko į svarbų seminarų žingsniu žingsniuojunt rotušas link. Tokia mat ta ratilioko dalia – dėrink nedėrinis volandų unksčiau būt vieton, o Dievulis tik pasijuoks iš tokio naivumo. Nuskubėjįs rotušan buvau per pusį pėdos net į vesėlias įlindis, bat pri durų stovėjusi ponia sulaikė: „Čia vestuvės vyksta. Jums turbūt reikia eiti priešingoje pusėje“. Turint čėso, būčia kap nors prisiprošys vidun, bat bala jų nemotį – į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadų įrašytų vertybių paskelbimo iškilmas tiesioginė transliacija jau neba už kalnų.
Iškilmis atidorė dviejų kanklininkių, mėnulbūgnininkės ir šamanbūgnininko – arba, kap garsistai soko, „trijų kanklininkių ir vieno balabono“ – kvartetas su meditaciniu improvizaciju, užpildžiusiu salį švelnia, madaus saldumo melodija ir lyg ranku nuėmusiu visų ligšiolinį stresų. Tas musėt ir padajo paskiau teikiunt sertifikatus paveldo atstovam solidžiai su daudytam fanfaras pūst. Vedėjas Ignas, pasveikinis žiūrovus, perspėjo, jog iškilmių metu kažkas iš esančių bus ir „gerai pavanotas“ – čia vėliau ir suveikė tas „kas unt kito soko, unt savį pasisoko“, tik gerąja prasmi. Tadu sekė 2023 matais įtrauktų 11 vertybių pristotymai, tarp kurių – iškilmingu „Vaikšta pova“ pragrojimu unt scėnas palydėta Lietuvos heraldikos tradicija, gintaro gaudymas ir šiupinio švinta Mažojoj Lietuvoj, papuošti ratiliokių gyvybingu „Pirš man iš Danskos“ uždainovimu, Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose su žemaitišku „Par beržyneli“ dainu, pratirpdžiusiu jei ne visų, tai tikrai kelių suvalkiečių širdis, lietuviškos pirties akademija, kurios pristatyme vedėjas buvo „bum bum šlep šlep“ par sermėgų pavanotas, ba kafijos gėrimo kultūra, pristatyta įstabia šišioniškių tarmi. Iškilmas apvainikovo dzūkų daina „Jūs mano kūmužėliai“ ir „užusmailinimui“ – Stasio polka. Svarbu paminat, jog mūsų seniūna nė kiek nesudrebėjo prieš vedėjo netikėtai atkištų mikrofonų ir išpyškino, kūgi atliksma žiūrovam, bei govo progų adrenalino koncentracijų organizmi pasididyt.
Rodos, jog nemožas kūrinukų kraitis ir tiesiogina transliacija turėtų nukreipt visas mintis tik į iškilmas, bat nė vėlnio. Nebūtuma ratiliokai, jei laisvų čėsų neišnaudotuma ligi maksimumo – vos grįžtam iš padainovimo, jau, žiūri, Kotryna pri laptopo darbuojas su medicinos straipsniais, Modesta netikėtai išsitraukia geltonų KET knygutį ir studijuoja, o Teresė arimo su arkliais mokymus planuoja vyram ratiliokam. Pasakiau jai, kad „į mokymus – pirmu numeriu“. Pasibaigus iškilmam, govom pasivoišyt ir, vienas kitų artėjunčių Velykų progu pasveikinį ba stiprių margučių palinkėjį, išjudėjom pas namiškius.
Nežinau kap kiti, bat patsai išvykau su patikusia mintimi apie bendrų šeimynos dalinimųsi dienos įspūdžiais, džiaugsmais ir vargais pri kafijos puodėlio – gryna teisyba, jog par vienas kito įsiklausymų mažiau visokios vienotvas ir deprėsijos būtų. Tad surodįs savąjų, kviečiu ir jus – atroskim sąvado vertybas, kurios artimasnas pri širdalas. Pažinkim, laiskim įsiliet į mūsų gyvėnimus, kad nematerialus paveldas būtų gyvas ir perduodamas ateities kartom kap mūsų kultūrinis veidas!
Tomas R.
Jono Tumasonio-Adominio (LNKC) nuotr.
