Į Kauną, folkloro festivalį „Atataria lamzdžiai 2024“, atvykome vidurdienį ir turėjome progą pasivaikščioti po miestą. Kaunas mus pasitiko su savo istorinėmis gatvėmis ir gražia architektūra.
Festivalio atmosfera buvo šilta ir jauki, nors lankytojų buvo mažiau, nei tikėtasi. Tai leido mėgautis pasirodymais ir veiklomis nespaudžiamiems didelės minios. Paskutinę festivalio dieną, birželio 8-ąją, vyko tautodailininkų ir amatininkų jomarkas, edukacinės programos, tokios kaip vytinio audimo mokymai, bičių vaško žvakių gamyba, kalvystės amato pristatymas ir juvelyrikos dirbtuvės. Taip pat buvo surengti folkloro ansamblių koncertai, kurie pakerėjo muzika ir šokiais.
„Ratilio“ dainos ir instrumentinė muzika puikiai atitiko vandens stichijos temą, kuri buvo šių metų festivalio pagrindinė gija. Solo atlikėjų balsai skambėjo kaip bangos, švelniai ir ritmingai traukiančios klausytojus į savo muzikinį pasaulį. Kai kurie kūriniai priminė jūros ošimą, ramų ir tuo pačiu metu stiprų. Nors scenoje pasitaikė keletas techninių pauzių mikrofonams suderinti, gal šie momentai leido žiūrovams dar labiau įsijausti į natūralų ir autentišką pasirodymą?
Vakaronėje netilo džiuginančios melodijos ir išsiskyrė įvairios šokio tradicijos, kurias pristatė skirtingi ansambliai iš visos Lietuvos ir užsienio. Šokiai įtraukė visus dalyvius, net fotografai norėjo padėti fotoaparatus ir prisijungti.
Šis renginys buvo ne tik nuostabi patirtis, bet ir didelis įkvėpimas. Mane sužavėjo ansamblio solistės: stovėdamos ant scenos prieš žmones jos nerodė jokios baimės ar susijaudinimo, o jų balsuose, stipriuose ir grakščiuose, buvo tokia ramybė! Laukiu kitų festivalių, kuriuose „Ratilio“ vėl supsis ant bangų, ir ne tik muzikinių…
Ruta
Julitos Slipkauskaitės ir Kauno tautinės kultūros centro nuotr.
