Su „Ratilio“ švenčiu Jonines jau antrą kartą, visgi šios buvo išskirtinos tuo, jog vyko Nidoje. Paskutinį kartą „Ratilio“ trumpiausią metų naktį festivalyje „Tek saulužė ant maračių“ sutiko prieš daugiau nei 10 metų.
Kadangi kelionė nuo Vilniaus iki Neringos ilga, kurortą pasiekėme tik penktadienį po pietų, o atvykę tuojau pat puolėme ruoštis festivalio atidarymui. Festivalis buvo iškilmingai atidarytas vėliavos pakėlimu bei gražiais vedėjų žodžiais pagrindinės miestelio aikštės vidury. Paskui pakūrėme linksmybes restorane, kuris vaišingai mums atsilygino vakariene. Galiausiai visi kuo skubiau išsiruošėme palydėti saulės. Kadangi visą dieną šildė geras oras, vakarą praleidome su maudynėmis, dainomis ir bendryste raudoniu nutviekstame pajūryje.
Šeštadienis buvo laisvesnis, dėl to su ansamblio nariais turėjome progą labiau susipažinti su Neringos įstabia gamta, istorija arba dalyvauti festivalio veiklose: siuvinėti delmonus, vyti juostas, pinti kasas, žaisti Nidoje užrašytus žaidimus. Koncerte susipažinome ir su svečiais iš Vokietijos. Deja, užklupus lietui ratelių ir žaidimų vakarą teko perkelti į Neringos savivaldybės administracijos pastatą. Ten jis virto nuoširdžiais festivalio dalyvių pasidainavimais ir juoko pilnu folkloro „posėdžiu“. Tik pasibaigus lietui vedami milžinų – Neringos ir Naglio – ilga eisena pasiekėme Thomo Manno muziejų, kuriame dienos programą užbaigė gražus portugališkasis fado.
Nors šis vakaras buvo atšiaurus ir vėjuotas, mes, ratiliokai, nepabūgome ir šiltai apsirengę vėl išžygiavome prie jūros, nes ten mūsų laukė naujųjų ansamblio narių „krikštynų“ apeigos. Naujokai buvo išbandyti ir senbuvių ansambliečių, ir oro stichijų, ir Tomo „Krikštytojo“ vanta bei jūros vandeniu palaiminti, o iniciacijos užduotys (kurių atskleisti negaliu), su užsidegimu puikiai atliktos, sulaukė gausių pagyrų.
Kita diena nuo pat ryto buvo apniukusi, lietaus ir šalto vėjo dangus mums nepagailėjo nei per Joninių koncerto repeticiją, nei tiesioginiame LRT eteryje. Lauke planuotos veiklos buvo perkeltos į Nidos bendruomenės namus: merginos susėdusios pynė vainikus, kiekvienas surinkęs devynių skirtingų žolynų puokšteles galėjo išsiburti, kiti – jungtis į tradicinius liaudies žaidimus, kurie kaip vyšnaitė puošė Joninių dieną.
Vakare daina „Oi, siuntė siuntė“ pradėjome tiesioginę „Duokim garo“ laidą iš Joninių šventės Nidoje. Kartu su švęsti atvykusiaisiais kūrėme laužą, dainavome įvairias Joninių dainas, mėtėme vainikus ant stebulės, o neužmetusios leidome juos į marias. Kai oficialioji dalis baigėsi, užkūrėme ir savo pačių linksmybes. Šokome, grojome bei visaip kitaip ūžėme iki pat paryčių, o tada ir saulutę ėjome pasitikti.
Pirmadienio rytą išvargę, bet laimingi ir su dainomis iškeliavome namo, o iš tiesų į Didžiąją aulą, repetuoti kitiems festivaliams...
Didelės bangos bei gamtos didybė paliko ryškų pėdsaką mano prisiminimuose. Joninės tarp jūros ir marių platybių, auksinių kopų grožio, „Ratilio“ smagumynų bei įstabių skirtingų kultūrų įmantrybių – ne kasmet atsiranda proga pasitikti trumpiausią metų naktį šių gyvenimo džiaugsmų apsuptyje.
Salomėja
Agnės Sidabraitės ir Augusto Černiausko nuotr.
