Kiekvieną vasarą savo lankytojus dzūkiška dvasia persmelkiantį dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“ pasitikome sulėkę skirtingais ekipažais, iš įvairiausių Lietuvos kampelių, vien taip pajusdami festivalio buriamąją galią. Penktadienio pavakarę ratiliokai smagiai įsisuko į didesnių ir mažesnių vaikų margumyną, su kuriais tai žąsis skaičiavo, tai tiltus statė, tai šiek tiek katiną auklėjo, bet labiausiai šypsenos žibėjo ir akys spindėjo nuo to suteikiamo džiaugsmo, o gal ir galimybės patiems vėl tapti vaikais.
Išsidūkus festivalis visus sėkmingai įtraukė į savo nepertraukiamą veiklų sūkurį: kas, stebuklingai gražaus Merkio pakerėtas, skubėjo atsivėsinti, kas negalėjo atsispirti plačios festivalio virtuvės valgių kvapams ir skoniams, kai kurie nukurnėjo nuosavam nameliui vietos ieškoti ar filmo apie Marę Kuodžiūtę-Navickienę žiūrėti, o kai kurie atrado galimybę pamedituoti tarp istorija ir dzūkiška dvasia dvelkiančių pušelių iškabintuose hamakuose. Nors ir išsisklaidę po pačias įvairiausias veiklas, belydėdami vakarop einančią saulę, visi tradiciškai susirikome prie laužiuko kartu padainuoti iš vyresniųjų perimtas dzūkiškas dainas, kurių melodijos taip įtraukia ir širdį sugriebia, kad ne vienas ašarėlę skruostu nuridino.
Gražiom dainom Merkio vandenis ir savas širdeles pavirpinę, organizatorių buvom kviečiami pradėti dzūkišką tancių. O tą tancių, vedami nuostabios kapelijos, ratiliokai pradėjo taip trankiai ir energingai, kad ne tik visi miegai ir rūkai išsilakstė, bet ir kitų kapelijų repertuaras ramesniems šokiams pasidavė. Vis dėlto tie ramesni šokiai truko neilgai, nes, pamatę, kad šokėjai jau atgavę kvapą net ir ramesnius šokius energingai trypia, „Žvangucio“, „Mindrės“, o ypač „Robaksų“ muzikantai visą Varėnos rajoną naktiniams šokiams taip išjudino, kad net žemė drebėjo.
Nors dienomis saulutė festivalio dalyviams veidus gražiai tamsino, naktimis ir paryčiais lietutis, matyt, norėdamas atsigriebti, visas palapines nuplovė. Tad ir ratiliokai, į gaivų lietų iš palapinių išlindę, arba šienpjovių varžytuvėmis grožėjosi, arba naktinius šokius ir lietaus išdaigas aptarinėjo, kol sulaukė amatininkų dirbtuvių, kuriose tai juostas pynė, tai siūlus dažė, o gal net ir šiaudinėmis skrybėlėmis dabinosi. Tuo tarpu žingeidiems lankytojams Aurelija Plūkė visas grybų pasaulio paslaptis bandė atskleisti, pritraukdama tiek užkietėjusių, tiek jaunųjų būsimų grybautojų dėmesį. Besistengdami visas naujas žinias aprėpti, sulaukėme etnomuzikologės Daivos Vyčinienės paskaitos, tapusios ne tik subatos, tačiau ir viso festivalio vinimi. Dar kartą susipažinome su Mare Kuodžiūte-Navickiene kaip dainininke ir asmenybe, mat turėjome galimybę išgirsti ir pamatyti jos giminaites, kurios ne tik nuostabiu dainavimo tradicijų tęsimu ir savo asmeniniais pasakojimais, tačiau ir labai skirtingais charakteriais tiesiog pavergė visus klausytojus. Po paskaitos visi plojo ir šypsojosi, nes atrodė, kad Marė tapo ne tik dviejų viešnių, bet ir visų ten buvusių bobułi.
Taip šis dzūkų kultūros festivalis visus pamalonino įvairiaspalve programa, rūpestingais savanoriais ir vėl užkrėtė dzūkiškumu, užliedamas Merkio vandenis ir Varėnos šilus dzūkiškomis dainomis, kurios, regis, vis dar skamba. Sugrįžę į tuos kraštus sukluskit, gal išgirsit.
Akvilė
Agnės Sidabraitės nuotr.