Išgirdus žodį „pyraginės“, mintyse iš karto pradeda suktis skaniausių pyragų vaizdiniai, nejučia pradedi užuosti neseniai iš orkaitės ištraukto gardėsio kvapą ir jau, rodos, ir burnoje jauti jo skonį. Valakėlių Pyraginėse netrūko nei pyragų, nei kitų stalo gėrybių, nei šokių ir dainų. Bet apie viską nuo pradžių.
Iš Vilniaus Valakėlių link išvykome saulėtą lapkričio 23 d. popietę. Kelias laukė netrumpas, bet keleto valandų kelionė visai neprailgsta mokantis dainų žodžius pagal čia pat autobuse sukurtus pieštinius komiksus, bendraujant, pažindinantis ar tiesiog besigrožint vakarinės saulės nutviekstais Lietuvos laukais.
Valakėliai pasitiko nukrautais stalais ir širdingai besišypsančiais veidais. Atrodo, kaimelis toks mažutis, o kultūros centro salė – pilnut pilnutė. Viskas čia tilpo: ir vietinių gyventojų būrys, ir šventės papuošti suvažiavę ansambliai, ir gausus vaišių stalas, kuris buvo ne šiaip koks, o konkursinis! Kiekvienas ant stalo padėtas patiekalas turėjo ir pavadinimą, ir numerėlį. Visus valgius ragavo ir reitingavo garbinga komisija, o nugalėtojai buvo dosniai apdovanoti. Ant stalo puikavosi ir mūsų atsivežtas pyragas „Gintarinis“, pavadintas kepėjos Gintarės garbei.
Kol garbinga komisija atsakingai dirbo savo darbą, susirinkusieji kepėjai ir svečiai mėgavosi koncertu. Klausėsi vietos moterų giedamų sutartinių, sūpavosi „Muzikontų iš pa Utenas“ melodijose, stebėjosi kaišiadoriškių ansamblio „Verpeta“ dainomis ir šokiais (ir visai nesvarbu, kad vienam šokėjui septyneri, o kitai septyniasdešimt). Ir mes atvykome ne tuščiomis. Dalinomės įvairių Lietuvos regionų dainomis, šokiais, pasakojimais.
Pasibaigus koncertui, kirbėjo neatsakytas klausimas: kas gi laimėjo gastronomines varžytuves? Ilgai netrukus paaiškėjo, jog abejingų nepaliko skryliai su bulvėmis. Kaip patiekalo kūrėja sakė, tai beveik dietinis patiekalas, mat, kol su lupena virtas bulves nusilupsi, ir noras valgyti praeis.
Patikrinti komisijos vertinimus gavo ir gausus susirinkusiųjų būrys. Nors pačiai ir neteko paragauti patiekalo nugalėtojo, aš pirmąją vietą skyriau „Žvejo“ pyragui – sluoksniuotos tešlos gardumynui, įdarytam lašiša ir visokiu kitu gėriu. Pyrago skanumas – tik pirštelius apsilaižyk.
Gerai pasistiprinęs, negali ramiai nusėdėti vietoj, o kas gali būti puikiau nei šokti! Sveikinome ratiliokę Ugnę gimtadienio proga, sukomės šokių žingsniu ir kitus šokdinome.
Pavargę, bet nuo veido nedingstančia šypsena ir pilnais pyragų pilvais, susipakavome į autobusą ir, lydimi vakaro tamsos ir dainos garsų, laimingi pardunksėjome į Vilnių.
Paulina
Akvilės Bredelytės ir Rimantės Šalkauskaitės nuotr.
